Mūsų istorija prasidėjo prieš 3,5 metų, kai visoje Lietuvoje kilo didžiulis nelegalių daugyklų-veisyklų skandalas. Lietuvos gyvūnų mylėtojai savanoriškai pradėjo ieškoti kankinamų ir visiškai netinkamomis sąlygomis laikomų augintinių, buvo rasta daugybė daugintojų, kurie nelegaliai, antisanitarinėmis sąlygomis laikė gyvūnėlius pririštus ant grandinių miškuose, apleistose laukymėse, garažuose, ūkinės paskirties pastatuose ar butuose. Be abejo, daugintojų tikslas buvo veisti gyvūnus ir juos nelegaliai pardavinėti, dauguma nukentėjusių gyvūnų buvo stipriai sergantys, nukankinti, kai kurie netgi neišgyveno.
Tarp šių žiauriomis sąlygomis laikomų gyvūnų buvo ir Gilė su Pupa, labai sudėtinga rašyti mūsų mažylių istoriją nesigraudinant, nes mes žinome, ką joms teko išgyventi ir patirti. Mūsų mergytės buvo laikomos Marijampolės rajono daugykloje, kažkur laukuose pririštos ant virvės, be vandens ir be maisto. Kaip vėliau paaiškėjo, jog abi mažylės yra nesišeriančios, plaukas turi būti kerpamas nuolat, tokie plaukučiai, kaip žinia, labai greitai auga, tad vaizdas, kurį pamatė savanoriai, radę šunytes, buvo labai baisus. Plaukai iki žemės, visur sąvėlos, nebuvo nei vienos sveikos vietos kūnelyje, visi plaukučiai sušokę į gniutulus, akyčių netgi nesimatė (klausimas ar jos galėjo matyti, kas vyksta aplinkui), nes plaukų (jeigu taip galima pavadinti tuos gniutulus ant kūnelio) ilgis siekė pėdutes.
Pas Gilę ir Pupą buvo pilna erkių ir blusų bei kitų kenkėjų, netgi sudėtinga nusakyti, kaip viskas atrodė realybėje, nes mes pamatėme tik nuotraukas, kurias padarė savanoriai. Svarbiausias aspektas, kad Gilė ir Pupa, ir visi kiti rasti šuneliai, kurių buvo virš 10, visi buvo išgelbėti ir paskirstyti laikinai globai po Lietuvos prieglaudas!
Gilė su Pupa atkeliamo į Vilniaus „Lesės“ prieglaudą, kadangi jos buvo dviese rastos, jos ir gyveno viename narvelyje prieglaudoje. Kol vyko ikiteisminis tyrimas, dėl visų konfiskuotų gyvūnų, mes lankėme Vilniaus „Lesės“ prieglaudos gyventojus ir vežėme maisto bei kitų higienos priemonių. Kartu su vyru pagalvodavome apie augintinius, vis svarstėme, kad labai norėtume šunelio, galvojome apie įsigijimą, tačiau vis delsėme, galbūt dar ir nesiryžome.
Tik pradėję lankyti ir vedžioti Vilniaus „Lesės“ šunelius supratome, kad mes visu 100 proc. norime šunelio ir tik iš prieglaudos. Pamatę ir išgirdę Gilės ir Pupos istoriją, mes supratome, kad turime galimybę suteikti antrąjį gyvenimą šioms nuostabioms mažylėms. Pats procesas dokumentaliai truko dieną-dvi, aišku, iki tol buvo įdėta daug pastangų ir laiko.
Taip ir tęsiasi mūsų istorija iki pat šiol, be abejo, turėjome nemažai investuoti ir dirbti su šunytėmis, buvo ir iššūkių (tiek su maistu, tiek su žaidimais). Jos nemokėjo dozuoti vandens kiekio, pradžioje turėdavome būti kartu ir dirbti iš namų, kad neleisti per vieną kartą joms išlakti viso dubens vandens. Jos taip pat nemokėjo ir žaisti (ypač kontakte su žmogumi), nesuprato, ką tai reiškia, praėjo metai laiko, kol Gilė su Pupa pradėjo su mumis žaisti ir pripažino žaislus, kamuoliuką, įvairias pynes ir skraidančią lėkštę. Dirbome daug tiek dresūros pamokose, tiek ir kasdieną namuose, kadangi pradžioje mažosios buvo gan baikščios – bijodavo įvairiausių garsų ir senyvo amžiaus žmonių ypač vengdavo, netgi buvo gan agresyvios pamačiusios pražilusį senuką ar senutę (tas blogas atsiminimas veikė jas ir per televizoriaus ekraną).
Dėl higienos, tai daugiausia dėmesio reikia skirti kailiui, nes jis yra kerpamas kas 2–3 mėnesius, reikia prausti spec. šampūnais, naudoti kitas priemones, kad oda būtų sveika ir nepleiskanotų. Aišku, su laiku viskas keitėsi, jautėsi progresas, padėjo ir didelė meilė ir dresūra, visas skirtas laikas, kurį leidžiame kartu, dabar mūsų šeimos narės – geriausios mūsų draugės. Kai sergam ar prastai jaučiamės, visada atsigula ant krūtinės ir saugo. Jaučiasi didžiulis prisirišimas, būtent Gilė pasirinko mane kaip pagrindinę šeimininkę, o Pupa pasirinko vyrą, tai yra visiškai normalu ir labai gerai, augintinis visuomet išsirenka savo žmogų šeimoje, ir tai jaučiasi mūsų kasdienybėje, prisirišimas ir meilė.
Kai išsikėlėme gyventi kitur, šunelės turi didelę teritoriją lakstymui ir žaidimams, visuomet dūksta lauke, labai mėgsta gaudyti kamuoliukus, visada atneša ir labai tuo didžiuojasi, dviese joms labai gera ir smagu, jos viena kitą saugo, žaidžia, miega savo guoliukuose susiglaudusios, labai džiaugiamės, kad pavyko priglausti šias nuostabias šunytes, jos mūsų gyvenimo turtas, variklis ir didžiausias džiaugsmas.
