Ši juoda čiupakabra, dabar jau žinoma Leilos (tokį vardą paveldėjome) vardu, mūsų buityje atsirado 2018 m. kovo mėnesį. Tai buvo Gabijos iniciatyva – ji labai norėjo šuns, aš tiesiog norėjau šuns, bet kartu ir bijojau, kadangi nebuvau tikras, ar tam tinkamas laikas.
Po galybės pasvarstymų, vieną dieną gavau žinutę su Leilos namų paieškos skelbimu ir pagalvojau, kad dabar arba niekada. Taip ir išėjo – grįžęs namo iš darbų radau naują šeimos narį. Žiūrint atgal, Leila buvo pasirinkta be jokios konkrečios priežasties. Šuns grožis ar veislė niekada nebuvo argumentas – nuo pat pradžių norėjome draugo, praktinės ar kokios abstrakčios (išvaizda, statusas) priežasties šuniui įsigyti neturėjome.
Leilai buvo 5 mėnesiai ir pradžia nebuvo lengva, tikriausiai labiau dėl to, kad ne iki galo žinojome, ko tikėtis. Šuo turėjo liūdnų patirčių su buvusiu šeimininku, kadangi pradžioje labai bijojo vyrų. Šalia to, tualeto reikalai šuniui buvo visiška naujovė – jai buvo įprasta tai atlikti tiesiog ant sofos, pirmomis dienomis Gabija šunį vedžiojo apie 10 kartų per dieną, kad atsirastų įprotis atlikti reikalus lauke. Kaip bebūtų, sudėtingiausia turbūt buvo susitarti mums tarpusavyje, kaip šuo bus auklėjamas, vedžiojamas, kas leidžiama, o kas ne. Iš šių smulkmenų atsirado nemažai pirminių nesutarimų.
Po truputį apsipratome ir laikas šunį pradėjo veikti kaip gerą vyną. Ir čia jau nesame tikri, ar ji pradėjo mūsų poreikius gerai suprasti todėl, kad kažkur glūdumoje turi tarnybinio šuns geną, ar todėl, kad prasidėjus pandemijai praktiškai niekada nelieka viena ir periodiškai gauna dėmesio / dresūros. Pastebėjome tik viena – šiuo metu ji yra labai paprastas auginti šuo. Galime drąsiai vedžioti palaidą miške, nes net stirna jai nėra tokia įdomi kaip mes. Su kitais gyvūnais, vaikais sutaria gerai. Pašaukta visada grįžta atgal. Po kažkurio laiko šuo net pradėjo reaguoti ir į mūsų specifinius garsus, pavyzdžiui, sucaksėjimą, kai matome, kad kažkas ne taip, nors niekada nebuvo to mokyta.
Savo keliones visada stengiamės organizuoti taip, kad galėtume kartu vežtis ir šunį – jeigu keliaujame lėktuvu, stengiamės neužtrukti ilgiau savaitės. Visada kažką planuodami turime pagalvoti apie šunį. Tai yra neakivaizdūs dalykai, apie kuriuos ne visada susimąstoma, bet jie yra labai svarbūs. Svarstantiems apie šuns įsigijimą – būtų tai iš prieglaudos ar veislyno, visada siūlyčiau porą savaičių prieš pagyventi taip, lyg turėtumėte šunį. Ryte atsikelti 30 min. anksčiau ir eiti pasivaikščioti, pasirankioti šunų ekskrementus. Popiet ir vakare taip pat pakvėpuoti grynu oru, geriausia per lietų ir kai pučia vėjas. Papildomai porą / tris kartus per savaitę prasiplauti grindis ir nusiurbti sofas. Atidėti dalį santaupų veterinaro paslaugoms, skiepams ir maistui.
Kaip bebūtų, dabar drąsiai galiu sakyti, kad Leila pas mus pavirto į tobulą meilės istoriją – nėra nieko, ką norėčiau pakeisti, ji yra tiesiog tobulas tobulas šuo.
