Niekada nesakyk niekada – atrodo, kad žiūri į mane likimas ir juokiasi. Mat sakydavau, kad niekada neturėsiu katino, nes esu šunų žmogus. Ir štai namuose gyvena katinas vardu Zuikis. O mirus vienai iš mano šunyčių, sakiau, kad daugiau augintinių neturėsiu, nes buvo labai skaudu atsisveikinti. Ir štai namuose zuja kelionių kompanionė kalytė Berta. Tiesa, pagal pirminį planą tiek šuo, tiek katinas su manimi turėjo pabūti tik truputį, tik laikinai…
Dveji metai – tiek Berta ir Zuikis jau gyvena mano namuose. Į mano namus jie atkeliavo kone tuo pačiu metu, bet skirtingais keliais. Per šį laiką buvo visko – ir juoko, ir nevilties akimirkų, ir džiaugsmo, stebint gražų Bertos ir Zuikio bendravimą, ir iššūkių, pratinantis vieniems prie kitų, tačiau dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad sprendimas jiems suteikti nuolatinius namus, buvo teisingas ir kad visi iššūkiai nublanksta prieš tas gražias akimirkas, kurias jie dovanoja.
Kol mažas rainiukas paaugs ir sustiprės
Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos „Facebook“ puslapyje pamačiau mažutėlio, vos mėnesio laiko, raino kačiuko nuotrauką su prašymu suteikti laikiną globą. Iš karto pamaniau, kad vardan mano prieš pusmetį iškeliavusios šunytės Šeiros atminimo, galiu suteikti jam taip reikalingus saugius, nors ir laikinus, namus. Tą patį vakarą Zuikis (tuo metu dar Tiktokas) atkeliavo pas mane. Sprendimas paimti jį į laikiną globą buvo spontaniškas ir, beje, man pačiai labai netikėtas! Juk visada galvojau, kad nesu kačių žmogus.
Katinėlis iš karto jautėsi tarsi čia jau būtų gyvenęs daugybę metų, o man viskas buvo nauja – ir kraiko dėžės, ir jų valymo ypatumai, ir draskyklių poreikis, ir kačių mitybos racionas, ir katiniški žaidimai, ir kačių sveikatos klausimai. Teko konsultuotis ir su gyvūnų globa, ir su draugais, ir internete informacijos ieškoti.
Zuikis augo, stiprėjo, bet vis neatsirado norinčių priglausti kačiuką su viena akyte. Galiausiai aš ir pati nebenorėjau jo atiduoti, nes katinas tapo tikru šeimos nariu – tad Zuikio laikini namai tapo jo tikraisiais namais. Zuikis nuo pat mažens buvo labai mielas, švelnus, tvarkingas, protingas katinas – su juo buvo lengva. Toks jis yra ir dabar – iš mažo kačiuko išaugo į didelį įspūdingą katiną – aristokratą, kaip aš jį juokais pravardžiuoju – murkizą, kuris lentyna ar kosmetiniu staliuku sugeba praeiti taip, kad nepajudėtų ir nenukristų net mažiausia smulkmena.
Kol šunytė ras tikrus namus
Laisvalaikį leidžiu aktyviai, dažnai einame į žygius miškais, todėl, kai mano ilgametė bendražygė šunytė Džina dėl senatvės nebegalėjo leistis su manimi kartu į ilgesnius pasivaikščiojimus, nusprendžiau, kad galiu padaryti gerą darbą ir kartu pasiimti aktyvesnį, judresnį šunį iš gyvūnų globos namų. Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos vadovė Jolanta į bendražyges pasiūlė Bertą, nes ši netverdavo savame kailyje ir ieškojo, kur išlieti energiją. Taip ji ir pradėjo su manimi žygiuoti savaitgaliais – iš karto susidraugavo su kartu einančiu bičiulės labradoru, su kuriuo iki šiol yra geriausi žaidimų draugai ir bendražygiai.
Norėjau padėti Bertai surasti namus, todėl vis skelbdavau įvairiose „Facebook“ grupėse apie Bertos nuotykius žygiuojant miškais, jos nuostabų būdą bei norą mokytis. Tačiau norinčių suteikti namus vis neatsirado.
Berta – didelė aktyvistė, reaktyviai reaguoja į kai kuriuos kitus šuniukus, gal tai gąsdino žmones, nes reikėjo įdėti šiek tiek darbo, daug meilės ir kantrybės. Kaskart būdavo vis liūdniau po smagios žygio dienos palikti Bertą gyvūnų globoje. Galiausiai ja susižavėjo ir panoro „įsišuninti“ žmonės, gyvenantys Norvegijoje, o aš pažadėjau būsimiems šeimininkams padėti pripratinti ją prie namų aplinkos, vedžioti į dresūrą – taip Berta atkeliavo į mano namus.
Tačiau dėl didelio Bertos reaktyvumo gyvenimas Norvegijoje Bertai (ir jos būsimiems šeimininkams) būtų tapęs nemažu iššūkiu. Tad sprendimas atėjo savaime – Berta liko gyventi su manimi ir Zuikiu.
Čia labai tinka kažkur internete perskaityta frazė: „žiūrėdama į beglobių gyvūnų nuotraukas, vis galvodavau, kad kažkas juos turėtų priglausti, kol vieną dieną supratau, kad tas kažkas esu aš.“ Ir tuo sprendimu dabar labai džiaugiuosi.
Gyvenimas kartu: kaip katinas su šuniu
Neslėpsiu, kad buvo žmonių, kurie sakė, jog per drąsiai imu į namus suaugusį šunį (Bertai tada buvo 2 metai), kai namuose jau gyvena mažas katinukas. Buvo baimių, kad nesutars, kad Berta gali tyčia ar netyčia nuskriausti Zuikį. Ir tikrai – pirmas susitikimas buvo audringas: Berta puolė Zuikį, tačiau už tokią reakciją buvo iš karto nubausta uždarymu kitame kambaryje. Teko dar du kartus pakartoti bausmę – ir viskas – Berta suprato, kad katinas šiuose namuose turi neliečiamybę.
Labai gelbėjo, kad Zuikis reagavo kaip tikras namų šeimininkas, nors buvo kone Bertos letenos dydžio, kuo ramiausiai sėdėjo man ant kelių ir žiūrėjo į ją. Jie greitai susidraugavo ir Berta tapo Zuikio aukle – prižiūrėjo, saugojo, žaidė su juo. Katinėliui viskas buvo leidžiama – ir Bertai į nosį kąsti, ir ausis pakramsnoti, ir uodegą gaudyti. Berta iki šiol elgiasi kaip vyresnioji sesuo ir visose situacijose saugo katiną.
Dabar galiu pasakyti, kad katė ir šuo namuose – tobulas derinys. Jie papildo, ugdo vienas kitą ir sukuria nepakartojamą namų atmosferą.
Terapeutė lapė
Pamatę Bertą, žmonės dažnai sako „oi, kokia laputė“ – ji ir išvaizda, ir savo gudriu charakteriu tikrai kažkiek primena lapę. Taigi, netikėtai išėjo šmaikštus duetas – lapė, gyvenanti su Zuikiu. Iš tokių personažų visada galima tikėtis geros juoko dozės. Ir tikrai – nebuvo dienos, kad nepraskaidrintų nuotaikos.
Su žmonėmis Berta draugiška, bet santūri – dažnai nuvažiuojame į socialinės globos namus, kur ją senoliai juokais vadina terapeute – jos ten visada laukia. Berta savo gera nuotaika ir teigiama energija pasidalija ir su senoliais – ir „padainuoja“, ir leteną duoda pasisveikindama, ir uodega pamojuoja nueidama. Beje, mano nuostabai, Bertai puikiai sekasi taikyti „terapiją“ ir katėms – ji kaip niekas kitas gerai suvaldo besiplieskiantį kačių konfliktą, kai su Zuikiu lankomės svečiuose, kur gyvena kita katė.
O namuose tiek Zuikis, tiek Berta yra švelnūs, meilūs ir labai kultūringi, tvarkingi šeimynykščiai. Namų taisykles jie perprato labai greitai – pirmieji du-trys mėnesiai, kol susitarėme dėl bendro gyvenimo taisyklių, buvo kiek sudėtingesni, reikalaujantys kantrybės ir supratimo. Dabar grįžusi namo niekada nerandu jokių šunybių ar „katinybių“. Zuikis labai prieraišus ir supratingas katinas, didelis murklys, labai mėgstantis būti šalia žmogaus.
Lauke Bertai reikėjo mokytis gerų manierų, nes ne visada ramiai reaguoja į kitus šunis, todėl lankome dresūrą. Ji labai imli mokslams, greitai išmoko įvairių komandų, akivaizdi ir pažanga dėl reakcijos į kitus šunis.
Veislė – unika
Su Berta dažnai kartu keliaujame (beje, Zuikis irgi puikiai važiuoja automobilyje) – ne kartą lankėmės įvairiuose Latvijos miestuose, Lenkijoje, keliavome po Lietuvą, plaukėme baidarėmis, dažnai žygiuojame miškais. Šią vasarą plaukėme baidarėmis Virvyte netoli Telšių. Pamatę, kaip Berta ramiai ir elegantiškai sėdi baidarėje, ne vieni baidarininkai klausė manęs, kokia jos veislė. Manęs to dažnai klausia. Žmonių sąmonėje nusistovėjusi nuostata, kad gražus šuo gali būti tik veislinis. Į klausimą apie veislę visada atsakau – unika (iš lotynų kalbos žodžio unica – vienintelė ir nepakartojama).
Labai norėčiau, kad žmonių sąmonėje neliktų tos neigiamos, nieko bendro su veisle neturinčios, etiketės – lenciūginis ar kiemsargis. Kam nepatinka naudoti terminą unika, tam yra žodis – mišrūnas. Stebina, kad neretai patys šeimininkai klijuoja tokias etiketes savo augintiniams. Mano Berta – sofos karalienė, kaip aš juokais vadinu, tuo metu kai kuriems grynaveisliams šunims pasisekė mažiau ir jie – kaip bebūtų gaila – gyvena liūdną „lenciūginio“ gyvenimą, leidžia dienas pririšti prie grandinės. Gal laikas būtų nustoti painioti veislę su gyvenimo sąlygomis, kurios apibūdina žmogų, bet ne jo augintinį.
Patarčiau ir kitiems keturkojį šeimos narį imti iš prieglaudos – turėsite ištikimą draugą, unikalų augintinį, kuris jums atsilygins beribe meile ir prieraišumu, o sutikti žmonės stebėsis – kokia jo veislė? Žinoma, kaip ir su bet kuriuo gyvūnu, reikės kantrybės, meilės, laiko. Ryšį su gyvūnu reikia kurti diena iš dienos. Nereikia tikėtis, kad gyvūnas iš karto bus toks, kokį jūs įsivaizduojate: elgsis pavyzdingai, supras iš žvilgsnio ar niekada neiškrės jokių eibių.
Ką tikrai žinau – už meilę ir rūpestį gyvūnas atsilygins šimteriopai. Visiškai teisinga mintis, kurią perskaičiau internete: „Mes galvojame, jog gelbėjame gyvūnus, tačiau galiausiai jie išgelbėja mus.“
