Surasti norimą augintinį nebuvo paprasta užduotis. Iš pradžių moteris taksų veislės šuniuko ieškojo gyvūnų veislynuose, tačiau susidūrė su problema – visi šuniukai buvo per maži, nes moters noras buvo surasti jau kiek paaugusį keturkojį, tad paieškos užsitęsė keletą mėnesių.
„Paaiškėjo, kad šuniuką dovanoja Klaipėdos prieglaudoje, bet ten nepasisekė rasti panašaus į taksiuką: tai nespėjau, tai kažkas priglaudė, o be to ir vyras nebenorėjo, nes jam buvo irgi skaudu, o man buvo liūdna be šunelio. Savaitgaliais nebetraukė taip gamta, laikas slinko lėtai, nebenorėjau nieko daryti. Tik sėdėdavau prie kompiuterio ir ieškojau šunelio“, – teigė moteris.
Tačiau galiausiai moters akis užkliuvo už vienos iš Mažeikių gyvūnų globos draugijos globotinių nuotraukų. Skelbime ji išvydo surastą kalytę, panašią į moters norimą taksą. Šuniukas buvo surastas Mažeikių rajone, pakelėje prie miško. Surasta kalytė pirmiausiai buvo vežama pas veterinarą, nes keletą parų pragyveno tiesiog griovyje.
„Turbūt tai ir buvo likimo ženklas, ji man labai pasirodė panaši į mano taksiukę, nors iš tikrųjų, taip nėra. Aš verkiau žiūrėdama jos nuotraukas ir negalėjau nurimti. Kitą dieną pakalbėjau su drauge ir nusprendžiau, jog reikia šiek tiek pervesti pinigų jos gydymui, nes buvo peršalusi, reikėjo vitaminų, priemonių nuo parazitų“, – pirmuosius įspūdžius apie keturkoję prisiminė moteris.
Šios pirmosios pažinties Irenai užteko – moteris susisiekė su prieglauda, pareikšdama, jog norėtų priglausti šią kalytę, kuri prieglaudoje jau buvo pavadinta Pupa.
„Nieko nepasakojusi vyrui paskambinau savanorei iš prieglaudos ir aptarėme visas galimybes. Taip Pupa atvyko pas mus į Klaipėdą. Po darbo namo grįžęs vyras rado namie nedidelę juodą gražuolę, kurią jis pats kartais vadina Juoda orchidėja. Taip ir prasidėjo kalytės Keros naujas gyvenimo lapas,“ – sakė klaipėdietė.
Kaip teigia pati moteris, viskas, ko ji norėjo Kerai, tai suteikti namus ir meilę, kurios jai tikrai trūko.
Paklausta, kaip suprato, kad būtent šis gyvūnėlis yra „tas vienintelis“, moteris nedvejojo.
„Kai pamačiau nuotraukose, ji pasirodė kaip mano buvusi taksiukė. Juk kartais taip būna, randi panašumų, tad ilgai nedvejojusi ir pasakiau taip, noriu ją priglausti ir rūpintis,“ – savo pasirinkimą pagrindė moteris.
Prisitaikyti prie naujųjų namų kalytei nebuvo sudėtinga, ir jau pirmą dieną ji jautėsi laisvai, bet ir buvo labai smalsi. Bėgiojo iš kampo į kampą viską apžiūrinėdama, tarsi kažko ieškodama.
„Net vaikštant lauke ji žvalgydavosi į žmones, lyg kažko ieškodama. Man atrodė, jog ji dar tikėjosi surasti tikrą, buvusį šeimininką. Bėgdavo prie kiekvieno automobilio.
Jeigu kalbant apie rimtesnes bėdas, tai trūko jai socializacijos, turėjo daug baimių, o man tai kėlė šiokių tokių nepatogumų, nes aš pati nesupratau nuo ko pradėti, kaip ją auklėti teisinga linkme.
Gatvėje ji puldavo ant katinų, kitų šunų, kas jai nepatikdavo, nemėgo paauglių, taip pat norėdavo vytis dviračius, riedučius, kas tik juda. Turėjo medžiojimo instinktą. Vos nesudraskė keleto paukščių“, – apie sunkią pradžią kalbėjo moteris.
Po pirmųjų iššūkių moteris pradėjo ieškoti informacijos, kaip su tuo kovoti. Klaipėdietė pasidžiaugė, jog pavyko rasti puikius šunų dresūros seminarus, kuriuose galėjo užduoti rūpimus klausimus ir sulaukti patarimų. Laisvu metu prasidėjo ir lengvos dresūros pamokos, kuriose skanėstų pagalba prasidėjo mokslai. Nors laiko ir prireikė – užduotis pavyko. Kera išmoko tvarkingai aplenkti kitus gyvūnus jų nepuolant ir neaplojant.
Moteris prisiminė ir vieną ne itin malonų įvykį, kuomet jai išvažiavus į parduotuvę, Kera įkando jos vyrui į nosį.
„Išvykusi parvežti maisto Kerą palikau su vyru, tačiau grįžusi po kelių valandų buvau išpilta šalto prakaito, pamačiusi, kad vyrui iš nosies bėgo kraujas. Kas tąkart nutiko, vyras nepaaiškino, tačiau įsižeidęs kaltino mane, jog į namus parvežiau nestabilios psichikos šunį. Namuose kilo ginčai, tačiau aš užstojau Kerą.
Abu žinojome, jog ji bijo vyrų, nemėgsta jų. Buvau įspėjusi elgtis su ja atsargiai, kai manęs nėra šalia. Įprastai jie neblogai sutarė, išeidavo į kiemą kartu, net į aikštelę ją nusivesdavo prasimankštinti. Tačiau tą dieną įvyko kažkas ne taip. Galbūt jis priėjo per arti jos, nereagavo į urzgimą. Aš prie jos visada ėjau palengva, su skanėstais, su švelnumu.
Nepaisant viso to nemalonumo, vyrui rėžiau tiesiai, jog į prieglaudą jos tikrai negrąžinsiu, o tiesiog pasitarsiu su dresuotoju“, – pasakojo moteris.
Tačiau kuomet moteris paskambino dresuotojui – buvo šokiruota. Šis teigė, jog jei šuo yra agresyvus, nieko padaryti nepavyks ir gyvūną teks užmigdyti. Nutarusi nepasiduoti, susirado kito dresuotojo kontaktus ir skambino konsultuotis kitur.
Iš naujojo dresuotojo moteris sulaukė informacijos, ką iš tiesų reikėtų daryti, vėliau daugiau informacijos moteris surado internete bei dresūros seminaruose.
„Šis įvykis ir paskatino mane rimčiau pažiūrėti į šuns dresūrą bei auklėjimą. Auginant savo „taksiukę“ nuo mažų dienų, man neteko susidurti su šuns baimėmis ar agresija. Ji nuo mažens buvo mokoma elgesio, ruošiama parodoms, lankė dresūros pamokėles, tad jokių problemų neturėjau“, – teigė ji.
Nors po šio įvykio dar kurį laiką šeimoje tvyrojo nedidelė įtampa, tačiau galiausiai visos bėdos buvo išspręstos.
„Kurį laiką buvo nedidelė įtampa mūsų santykiuose su vyru. Į darbą išeidavau skaudančia širdimi, nes teko Kerą palikti vedžioti vyrui. Visa savaitė buvo sunki, vyras nenorėjo bendrauti su Kera, o Kera buvo išsigandusi, nes panašu, kad ji pati nesuvokė, ką padarė blogo. Palengva šnekinau vyrą, kad pradėtų bendrauti su kalyte, nekeltų jai streso ir tartų griežtą „ne“, jeigu ji pradėtų urgzti.
Palengva ramybė ir džiaugsmas sugrįžo į mūsų namus, visi pradėjome maloniai bendrauti, leisti laisvą laiką gamtoje. Keros kaprizai baigėsi, tapo labai ramia ir švelnia kalyte, dabar jai jau visi draugai“, – laiminga istorijos pabaiga džiaugėsi Irena.
Į šeimą atvykusi Kera kartu su savimi atsinešė naujų iššūkių, potyrių bei daugybę džiaugsmo. Šeima daugiau laiko pradėjo leisti su augintiniu gamtoje, kadangi Kera labai mėgsta važiuoti automobiliu, tad šeima leidosi į išvykas prie jūros ir kitas gražias vietoves.
„Aš jaučiuosi gerai, ji man suteikia daug teigiamų emocijų, tikrai jaučiu stiprų ryšį. Jaučiu, kad ji labai manęs ilgisi, kol aš dirbu. Jei sergu ar blogai jaučiuosi, ji visada šalia. Aš nesigailiu, jog priglaudžiau ją, netgi labai džiaugiuosi suteikusi jai namus ir tikiuosi, jog ji yra laiminga gyvendama pas mus.
Įgavusi patirties su gyvūnu iš prieglaudos, moteris džiaugiasi galėdama skirti savo patarimą ir tiems, kurie šiuo metu dar dvejoja, ar verta paimti augintinį iš prieglaudos.
„Norėčiau palinkėti visiems, kurie nenori parodinio šuns, nepirkti iš daugintojų, o priglausti iš prieglaudos. Arba tiesiog gelbėti gyvūną iš ten, kur jam reikia pagalbos“, – teigė Irena.
Simba.lt organizuoja ypatinga iniciatyvą ir kovo bei balandžio mėnesiais priglaustų augintinių šeimininkams dovanoja Kaivanos veterinarijos klinikos 30 minučių bendrąją veterinaro konsultaciją ir 50 eurų dovanų kuponą elektroninėje parduotuvėje Simba.lt. Šios akcijos metu siekiama atkreipti žmonių dėmesį į beglobius gyvūnus ir paskatinti suteikti keturkojams mylinčius namus.
Akcijos metu žmonės taip pat kviečiami pasidalinti savo priglaustų gyvūnėlių istorijomis ir taip įkvėpti kitus suteikti antrą šansą beglobiui. Daugiau informacijos apie šią akciją galite rasti ČIA.
