Ši moteriškė nieko nenusimanė apie šunų dresiravimą, auklėjimą bei mokymą. Ji ant neklusnaus šunelio garsiai rėkdavo ir talžydavo jį pagaliu. Mažasis Džonis greičiausiai net nesuprasdavo, už ką jį muša, tik labai bijojo savo šeimininkės ir visaip stengėsi jai įtikti.
Pateko į televiziją
Galiausiai kažkas iš kaimynų nufilmavo kaip senolė talžo pagaliu Džonį ir taip jau ūgtelėjęs, gal kokių pusantrų metų, šuo atsidūrė televizijoje. Vaizdas buvo šlykštus – šuo verkė, maldavo pasigailėti, kėlė letenas į viršų rodydamas, kad pasiduoda, bet senolė vis tiek jį daužė pagaliu.
Tada atvyko savanoriai ir šunį iš senolės paėmė, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ją nubaudė pinigine bauda už gyvūno kankinimą. Moteriškė nelabai suprato, ką ji čia blogo darė. Mušė Džonį, nes jis sugebėjo nusitraukti nuo lenciūgo ir vaikė kaimynės vištas. Talžė pagaliu, nes, anot jos, kitaip suvaldyti to „bjauraus šuns“ negalėjo.
Laimei, senolė buvo silpnoka, tad rimtų sužalojimų Džoniui nepadarė. Šis atvejis parodo, kad visiems prieš imant mažą šunelį, švelnų kamuoliuką drėgna nosyte, reikėtų pagalvoti, koks jis atrodys užaugęs.
Gyvenimas prieglaudoje
„Telšių uodegėlės“ savanoriai išgelbėjo Džonį nuo kankinimų, o gal būt ir senolę. Juodieji vilkšuniai stiprūs ir dideli šunys, tad vieną kartą, trūkus kantrybei ir neištvėrus mušimo, Džonis galėjo savo šeimininkę sužaloti ar net nužudyti. Šuo kurį laiką labai bijojo savanorių, gūždavosi kamputyje, urgzdavo, grasindavo.... Tačiau tai tebuvo gynyba po gyvenimo, kurį teko patirti. Suvokęs, kad žmogaus rankos gali ne tik mušti, bet ir švelniai paglostyti, jis pamažu „atitirpo“.
Dabar jis nuoširdžiai draugauja, žaidžia su savanoriais, yra atlapaširdis ir myli savus, tačiau bėda – nepasitiki svetimais atvykusiais. Būta žmonių, kurie norėjo su juo susidraugauti, tačiau tai nėra paprasta. Reikia kantrybės ir laiko, o daugelį gąsdina jo grėsminga išvaizda.
Džonis vos dvejų metų šuo – dar tebėra vaiko amžiaus (šunys pilnai subręsta trečiais gyvenimo metais), perspektyvus, sveikas ir energingas. Puikiai sutaria su kitais šunimis.
„Norėtųsi, kad atsirastų ir jo žmogus! Tiesiog reikia kiek laiko ir kantrybės, kad Džonio meilė atsivertų gražiausiomis spalvomis“, – tikina „Telšių uodegėlės“ savanoriai.
Džonis turi ir stiprų saugojimo instinktą, jis uoliai saugo savanorius bei savo teritoriją. Savanoriai gali tvarkyti jo maistą, užeiti į jo voljerą jiems– jokios agresijos ar pykčio. Džoniui reikėtų erdvaus kiemo, kurį jis galėtų saugoti ir sočiai jame pabėgioti, gerai būtų, kad jo šeimininkas mėgtų važinėti dviračiu ar vaikštinėti kartu su šunimi.
„Esame pasiryžę padėti su juo užmegzti ryšį ir bendravimą, kol įvyks abipusis įsimylėjimas“, – žada prieglaudos savanoriai.
„Telšių uodegėlės“ savanorių šuniukų grupės tel. nr.: 867505615.
