Norėjau australų aviganio, o gavau australų aviganį ir haskį, ir dar daugiau. Apie Bruno skelbime daug parašyta nebuvo, bet šunelis pasirodė guvus, tikrai be galo žavus, veiklus, didesnio ūgio – to ir žvalgiausi, tikėdamasi rimtai padirbėti ties dresūros pradmenimis ir neilgai trukus žengti į varžybų sales. Ilgai nesvarsčiusi parašiau jo laikinajai globėjai prisistatydama. Tiesa, virš nuotraukos buvo pažymėta, kad šuniukas LABAI kandžiojasi. O po ja – per vieną parą gauta virš keturių šimtų pasidalinimų, begalė komentarų ir patiktukų. Iš tiesų nelabai tikėjau, kad gausime kokį atsakymą, nes norinčių buvo daug. Bet visiškai netikėtai po kelių dienų gavome atsakymą, jog Bruno nori susipažinti. Jau iki dangaus mintyse skridau, nekantraudama laukiau susitikimo.
Apsispręsti, imti šunelį iš prieglaudos ar pirkti, buvo sunku, vertybiškai palaikiau idėją suteikti prieglaudos šuneliui prasmingą gyvenimą, tačiau aplinkoje nuomonė vyravo kita ir dauguma patarė pirkti. Pirkti šunį atrodė logiška, norint turėti specifiškai sportui skirtą, sveiką, psichologiškai stabilų gyvūną ir galimybę dalyvauti parodose. Bendravau su veislynais ir lankiausi juose, tačiau pasirinktame veislyne mūsų šunelis tą patį sezoną negimė, o dirbti ir tobulėti kinologijos srityje širdis norėjo dabar. Tad klausimą, iš kur šunelį imsiu, palikau atvirą, žinojau, kad mano šuo mane suras.
Ruošdamasi susitikti su Bruno jaudinausi. Norėdama turėti šunį norėjau žinoti, ką darau, tad pusę metų domėjausi šunimis, jų poreikiais, klausiau ir ėjau į seminarus, skaičiau knygas bandydama geriau suprasti šunis ir jų bendravimo ypatumus. Net nusiunčiau globėjai savo „šunišką“ CV, bandydama atskleisti savo stiprybes, nupasakoti viziją, ką veiksiu su augintiniu. Laukti atsakymo, ar atrinko mus, teko keturias dienas. Atrodė kaip amžinybė. Per tas dienas kankino nemiga, neatstojo mintys apie gyvenimą kartu, mintys apie tai, jog Bruno keliaus į kitus namus. Ir vieną dieną galiausiai gavau video iš globėjos, kurio metu Bruno ir „pasirinko“ gyventi su manimi. Džiaugsmo ašaros liejosi visą dieną, bandant suvokti artėjantį džiaugsmą ir rūpestį. Tai buvo viena iš laimingiausių akimirkų gyvenime. Bruno pas mus atkeliavo 2,5 mėn. amžiaus. Savo vardą gavo iš globėjos, o mums bendraujant tas vardas taip tiko, kad grįžus namo nekilo minčių nieko keisti.
Pirmos dvi savaitės su Bruno namuose buvo absoliutus košmaras. Šuo laukinis, ištisai cypauja, „kalba“ kaip haskis, loja, dūksta, nusiraminti nemoka, visas pasaulis teikia tiek daug emocinio susijaudinimo, kurio Bruno akivaizdžiai negeba suvaldyti ir tiesiog taškosi į visas puses. Na, ir globėjos minėtieji kandžiojimai susidėjo su aštrių nagučių draskymu. Nuo pirmos dienos turėjome narvą, tačiau šitas, kaip ir daug kitų dalykų, kas Bruno nepatiko, buvo paskandintas spiegime. Ausyse spengia, kūnas apdraskytas, bet toks gražus ir ramus būdavo… Kai miegodavo. Tikras angelėlis. Tiesa, užmigdymo ritualai irgi būdavo specifiniai – nusiramindavo tik tuomet, kai stovėdavau viduryje kambario sukryžiavusi rankas ir nejudėdama. Tuomet Bruno įsitaisydavo ant kojų ir užsnūsdavo…
Tačiau koks gabus dresūrai buvo! Išties pasižymėjo darbingumu nuo pat pradžių – jam tai teikė labai daug džiaugsmo, gebėjo puikiai orientuotis, labai greitai išmoko pagrindines ir kitas smagias komandas. Pradinukų klasę pabaigė kaip pirmūnas. Šiandien suskaičiuojame virš šimto komandų bei žodžių, kuriuos Bruno aiškiai supranta ir gana pavyzdingai vykdo.
Bruno jau 2 metai su puse. Mums tai ypatingas laikas, kuris privertė pažvelgti atgal ir prisiminti, kiek daug per tuos metus kartu patyrėme, išmokome, kiek džiaugsmo bei liūdesio ašarų nubraukėme. Bruno išmoko išeiti pro duris pakviestas, netempti pavadžio, tvarkingai pereiti per gatvę ir kantriai laukti prie perėjos, nešokinėti grįžus ir eiti laukti į vietą, kol atėjusieji į namus nusiaus batus. Labai daug tokių namų taisyklių mums reikėjo ir Bruno jas išmoko. Bruno vis tik nemažas 20 kg šuniukas, tad visi išdykavimai, greitos reakcijos ir mums jau įprasti šuniški dalykai kitiems žmonėms visai nemalonūs, tad laisvės ištroškusiam šuniukui teko išmokti būti tikru miesto šuniu.
Per visą šį mokymosi laikotarpį skaičiuojame jau virš dvidešimt prarytų kojinių, įvairių plastiko gabaliukų, siūlų ir raištelių, net ir plastikinių maišelių. Buvo visko, buvo baisu, neramu. Dabar jau be problemų prasilenkiame su banano, obuolio, mandarinų atliekomis, Bruno geba savarankiškai atsisakyti griebti ir tampyti atliekų pakuotes, savarankiškai ir noriai nueina net ir nuo tokių sutiktų gėrybių, kaip pievoje rasta kepta vištiena, žalia mėsa, kaulai. Jei Bruno mažylis atkeliavo į namus turėdamas tikriausiai visas įmanomas šuniškas problemas, nuo resursų saugojimo iki išsiskyrimo nerimo, dabar jų jau belikę vos keletas.
Kartu su Bruno jau esame išbandę Rally obedience varžybas, užėmę prizines vietas, o toliau prasmingai laiką leidžiame mokydamiesi Agility sporto subtilybių bei ruošiamės BH egzaminui. Mūsų nuostabai būtent sporto užsiėmimai (taip pat fitneso pamokos) išmokė efektyviau nusiraminti, susikaupti, susikoncentruoti ir mėgautis naujomis patirtimis. Tokiam šuniui kaip Bruno norisi suteikti kuo daugiau laisvės tyrinėti ir būti sąmoningai savarankiškam, tačiau kartu privalau išugdyti jo gerą klausą šeimininko žodžiams.
Bruno jau yra nusifilmavęs dviejuose filmuose (lietuviškame „Paslaptis“ bei ukrainietiškame „Resentment“), dalyvavęs įvairiose produktų ir laisvalaikio fotosesijose, aplankęs kaimyninę Latviją. Nepaisant to, kad tiek daug veikiame, stengiamės nepamiršti, jog ramybė, kantrumas ir pasitikėjimas vienas kitu yra didžiausia vertybė kurianti abipusį ryšį, meilę ir ilgalaikes patirtis. Jei norite sekti Bruno gyvenimą, istorijas bei pasisemti idėjų kasdienos lavinančioms veikloms, mus galite sekti Instagrame @bruno_the_mars. Ten dalinamės ne tik visais džiaugsmais, bet ir įvairiomis problemomis, kasdieniais mažais laimėjimais.
