Kai pagalvoju apie ją, nieko kito negaliu pasakyti, kaip tik mūsų siela. Ji į mūsų gyvenimą įnešė begalybę spalvų, emocijų. Džiaugsmo ir begalinės baimės, kad tik viskas būtų gerai.
Airos tikras ir pirmas vardas – Arija. Šį vardą ji gavo prieglaudoje, tačiau aš iš jaudulio jį perskaičiau neteisingai ir ji tapo Aira.
Mes labai norėjome augintinio. Su Andriumi visą laiką augome tarp gyvūnų. Vis svarstėme, ar būtų teisinga tapti šeimininkais, ar mes tam ne per jauni. Kol svarstėme, važiuodavome į „SOS gyvūnų“ prieglaudą sekmadieniais vedžioti šuniukų. Ten mūsų širdys pasimesdavo ir, atrodo, norėčiau jų visų, jei tik galėčiau…
Tačiau vieną sekmadienį „SOS gyvūnų“ savanorė pasidalino, kad šeštadienį atvyko maža mergytė, ją su broliu žmonės rado ant kelio šalia miško. Geradariai nusprendė brolį pasilikti, o mergytė atkeliavo čia. Išprašiau, kad ją parodytų, nes ji buvo karantine dėl skiepų. Pamatėme ir susižvalgę su Andriumi supratome, kad ši mergytė bus mūsų. Ji iškart buvo bebaimė, tokia, kokia yra ir dabar – drąsiai kandžiojo pirštus, maivėsi ant savanorės rankų.
Prieš tapdami šuns šeimininkais vertinome tai, kaip didžiulę atsakomybę. Kalbėjomės su draugais, tėvais, ar padės, jei mums kas nutiks ar norėsime išvykti atostogų. Tik gavę žalias šviesas nusprendėme kreiptis į „SOS gyvūnus“ dėl Airos. Parašėme žinutę ir laukėme.
Tą dieną, kai ji tapo mūsų šeimos dalimi, atsiminsime visada. Ji be baimės įbėgo į namus, viską tyrinėjo. Tą dieną ji turėjo labai daug pirmų kartų – pirmi žingsniai namuose, pirmos maudynės, pirmos pažintys ir skanukai.
Nesuprantame, kaip greitai bėga laikas. Ji jau didelė ir dantukai jau seniai pasikeitė. Nors atrodo, viskas buvo dar vakar. Dabar ji jau didelė dama, kuri turi savo norus ir principus. Ji visada su mumis kalbasi, netgi atsišnekinėja! Tokia jau ta paauglystė.
