Esame keturių asmenų šeima – tėtis Valdemaras, mama Nijolė, sūnus Jokūbas ir dukrytė Emilija. Mama nuo mažens labai myli gyvūnus, tad savo šeimos neįsivaizdavo be šuns. Buvome sutarę, kad kai turėsime šuniuką, ne pirksime, o pasiimsime iš prieglaudos.
Per mamos gimtadienį tėtis pasiūlė nuvažiuoti į prieglaudas ir pasidairyti šuniuko. Visa šeima aplankėme įvairias Vilniuje įsikūrusias prieglaudas ir „Tautmilės gyvūnų prieglaudoje“ radome mažytę šuniukę Deltą. Delta į prieglaudą pateko su broliuku. Šuniukai buvo palikti prie prieglaudos durų. Atėję prieglaudos darbuotojai rado dėžę su dviem mažais dviejų mėnesių šuniukais. Broliukui pasisekė ir iš prieglaudos buvo paimtas tą pačią dieną, o Delta laukė mūsų šeimos ir prieglaudoje pagyveno dvi dieneles. Tik pamatę Deltą pamilome ir supratome, kad jau turime penktą šeimos narį. Vaikai sugalvojo Deltai naują vardą ir pavadino Mažule. Mažulė dėl to, kad Delta buvo mažytė.
Mažulė pas mus gyvena jau penktus metus ir yra visų šeimos narių numylėtinė. Miega su mama ir tėčiu lovoje, o kai pabosta, turi savo mylimą guoliuką, kuris padėtas ant patogaus fotelio. Mažulės mėgstamiausias dalykas – sargauti užlipus ant palangės, todėl, kai gyvenome bute, visi kaimynai pažinojo Mažulę. Mažulė labai myli visus šeimos narius, labiausiai globoja savo sesę Emiliją, jeigu ši pradeda verkti, Mažulė kaukia kartu su ja. Mažulė mėgsta dūkti kieme su vaikais, kai yra mėtomas kaulas, jį atneša, bėga lenktynių. Kai šeimos nariai grįžta namo, Mažulė laukia prie durų ir beprotiškai džiaugiasi, kad net kartais iš didelio džiaugsmo puola šeimos narius ir penkias minutes šokinėja, dūksta, atrodo, kad šuniui iš džiaugsmo pasimaišė protas. Ji yra tėčio numylėtinė, jis vis nuperka kokių nors skanių graužalų, pvz. triušio ausų ar kokio kito gėrio. Mažulė lankė šunų mokyklą, moka sėsti, tarnauti, gulti, būti mamos kūdikiu. Kai mama pasako žodžius, kas yra mano kūdikis, šuniukas bėga ir šoka mamai ant rankų, tada meilinasi be galo, be krašto. Tačiau gražiai eiti ir šeimininkų netampyti dar Mažulei reikia pasimokyti.
Po pusantrų metų nuo Mažulės atsiradimo mama užsimanė dar vieno šeimos nario – katino. Jį buvo nusižiūrėjusi iš „Tautmilės prieglaudos“. Tėtis ilgai nesutiko, bet, kad mama būtų laiminga, nusileido ir taip pas mus atsirado dar vienas šeimos narys, katinas Bonifacijus. Bonifacijus pas mus pateko trijų mėnesių amžiaus. Bonifacijaus vardas taip patiko visiems, kad palikome tokį, kokį katinas buvo gavęs prieglaudoje. Mažulė draugiškai priėmė katiną Bonifacijų, tačiau jam vadovauja. Bonifacijus yra mielas katinas, tačiau meilę rodo tik rytais ir ne daugiau negu 3 minutes. Bonifacijus mėgsta žaisti su vaikais, o ypač patinka išdykauti su Mažule, kartais rytais surengia kelis kovos raundus. Per dieneles Bonifacijus apkeliauja ir pamiega visuose namų kampuose. Labiausiai draugauja su sūnumi Jokūbu. Nemėgstamiausias užsiėmimas – karpytis nagus, kai vyksta ši nemaloni procedūra, gąsdina šeimininkus šnypšdamas ir leisdamas keistus garsus. Bonifacijus mėgsta dūkti, kai sumiega visi šeimos nariai, laksto po kambarius ir išdykauja. Naktimis aplanko visus šeimos narius, pasimeilina ir eina miegoti ant mamos darbo kėdės. Abu augintinius šeria dukrytė Emilija, todėl rytais abu prisistato prie maitintojos durų ir laukia, kada ji išeis.
Augintinius labai mylime, tačiau gyvūnai į namus atsinešė ir rūpestėlių. Mažulę operavome du kartus, nes buvo išvirtę akių vokai. Mažulė yra sterilizuota, o katinas kastruotas. Gyvūnai į buitį atneša daug netvarkos, pilna plaukų, reikia vedžioti, šukuoti, valyti kraiko dėžę, kas metus skiepyti. O kur dar apgadinti baldai, užuolaidos, durys. Kas planuoja paimti gyvūnus iš prieglaudos, turi gerai apgalvoti, nes jeigu paimi gyvūną, esi už jį atsakingas. Mažulė ir katinas tapo mūsų šeimos nariais, už juos jaučiame didelę atsakomybę ir labai juos mylime. Visus buities nesklandumus nuvaiko nesuvaidinta, nuoširdi gyvūnų meilė. Nuo šiol esame šeši šeimos nariai: trys mergaitės ir trys berniukai.
