Lankydami tėvų namus, aptikome laukinę katę, kuri buvo atsivedusi kačiukų. Maži kačiukai mūsų bijojo ir neprisileido, bet tarp jų vienas mažylis buvo kitoks. Visi buvo oranžinės spalvos, o šis – tamsaus kailiuko, taip pat ir vienintelis, kuris prisileido žmones.
Matėme, kaip jis bandė pasimaitint iš mamos, bet buvo atstumtas. Kačiukas buvo be galo nusilpęs ir, matyt, jautė, kad be žmogaus pagalbos neišgyvens. Taigi nusprendėme jį priglausti, nors ir gyvenome universiteto bendrabutyje, kuriame laikyti augintinius buvo draudžiama. Nuvežę pas veterinarus sužinojome, kad jam buvo tik apie mėnuo.
Vardo istoriją sunku prisiminti, priglaudę kačiuką nežinojome, ar jis berniukas, ar mergaitė, todėl bandėme pritaikyti vardą, tinkantį abiem atvejais. Sugalvojome vardą Čilis, taigi Čili pipiras arba Čili paprika. Vardas Čilis jam išties „prilipo“, nes būna ir „chill“ arba pasiutęs, lyg būtų pipiro paragavęs.
Nuo džiovyklės numesti skalbiniai, išrausta šiukšlių dėžė, sudaužytos lėkštės tikrai erzina, bet viską atperka jo murkimas ir glaustymasis, pasitikimas prie durų grįžtant namo. Čiliukas iš pat ryto jau negali sulaukti pradėti žaisti ir būna piktas, kad jis yra vienintelis, kuris atsikelia 5 val. ryto, ir savo nepasitenkinimą parodo itin aukštu balseliu. O ir žaidimų jis moka daug, taigi daugelis daiktų namuose tampa žaislais. Mėgstamiausias Čilio žaidimas yra atnešti numestą pagaliuką.
Gyvenimas išties pasikeitė, jaučiu, kad dabar gyvenu ne tik dėl savęs. Visada turiu su kuo pasikalbėti, paliūdėti ir padūkti. Smagu ir tai, kad Čilis tapo ne tik mūsų augintiniu, bet šeimos dalimi.
Su Čiliu kartu esame jau du metus ir tris mėnesius.
