Nuo pat vaikystės, kiek save pamenu, namie kompaniją palaikydavo koks nors naminis gyvūnas, tiek man, tiek mano draugui. Dėl šios priežasties, vos tik atsiradus galimybei, į namus priimti keturkojį gyventoją, po truputėlį ėmėme dairytis. Kadangi beglobių problema Lietuvoje vis dar, deja, yra gana opi, netrukus gavome draugų pasiūlymą priglausti į jų stovyklavietę atklydusį bastūną.
Laikas spaudė, mat turistinis sezonas stovyklavietėje ėjo į pabaigą, tad taip mūsų namuose atsirado Klintis – švelnaus ir taikaus būdo, žaismingas jaunuolis. Iš kur jis priklydo niekas tiksliai nežinojo, tačiau, panašu, kad gyvenimo nebuvo lepintas, gūždavosi nuo bet kokio staigesnio judesio. Iš karto užbėgsiu už akių ir papasakosiu, kad šiandien šunelio fobijos jau praeityje: saugus gyvenimas leido jam išmokti pasitikėti ir atsipalaiduoti.
Smagiai trise leidome laiką kartu, bet dėl Klinčio intereso žaidimams kalbinti visus aplinkinius keturkojus, nutarėme į kompaniją priimti dar vieną šunelį. Į „Šiaulių letenėlę“ vykome turėdami tikslą susipažinti su viena šunyte, bet išvykome su kita – solidžia, rimta, į įdomią šarpėjų veislės interpretaciją panašia Gertrūda. Nesugebėję jos vardui sugalvoti tinkamo trumpino, nusprendėme sugrąžinti iki-prieglaudinį vardą Džiulė.
Prieš patenkant į prieglaudą, Džiulė savo laiką leisdavo prie būdos, pririšta grandine, laikas nuo laiko vis aprūpindama pasaulį nauja šuniukų vada. Iš tų laikų smagu prisiminti tai, kad pakeliui iš prieglaudos labai stresavusi, Džiulė iškart atsipalaidavo atvykusi į naujuosius namus, apsiuostė, prisivalgė ir nugulė ant savo naujojo gultuko pailsėti.
Nuo šių dviejų gražuolių atsiradimo mūsų gyvenime praėjo jau daugiau nei metai, per kuriuos turėjome daugybę įspūdžių: kartu lipome į Alpes, savaitę plaukėme baidarėmis (pasirodo, į baidarę puikiai telpa 2 žmonės, 2 šunys ir dar daiktams vietos lieka), apvažiavome daugybę vietų. Per tą laiką puikiai prisiderinome ir dabar jau laukiame savo antrosios vasaros keturiese – bus daug naujų nuotykių.
