Abu labai mylime gyvūnus. Vis pasvajodavome apie didelę šeimą su vaikais, šunimis ir katinais. Pradėjome ją kurti nuo mažiausio nario. Vieną dieną tiesiog pajutome, kad jau jaučiame meilę katei, su kuria dar net nesusipažinome. Pradėjome sklaidyti dovanojamų gyvūnų anketas internete ir radome pusės metų amžiaus trispalvę mažylę, kuri – supratome iš karto – yra mūsų būsimoji šeimos narė. Parsivežėme ją iš „Tautmilės prieglaudos“ jau tą pačią dieną.
Reinė buvo drąsi, smalsiai tyrinėjo naujus namus, o už kelių dienų jau prisiėmė šeimininkės rolę: pranešė, kad nuo šiol visos durys bus laikomos atidarytos, visos veiklos vykdomos tik su jos priežiūra ir kasdien bent tris kartus per parą vyks aktyvūs žaidimai su folijos rutuliukais ir įvairiais šniūreliais. Ji dar ir namus sergi – stebi kaimynus, praeivius, paukščius, vabalus ir visa kita, ką pavyksta pamatyti per langus.
Viena Reinės akytė yra pažeista viruso. Ji šia akimi mato prasčiau, tačiau dabar jau nebejaučia jokio skausmo ir diskomforto. O iš pradžių, kai tik pasiėmėme ją iš prieglaudos, akytės būklė buvo prasta – ji buvo paraudusi, traiškanojo, katė ją laikė primerktą. Dėl to jau prieglaudoje Reinė vartojo vaistus, kuriuos tęsėme ir namuose, bet po viso kurso, nors atrodė, kad yra pagerėjimas, vėl prasidėjo tie patys simptomai. Vežiojome mažylę pas gydytoją, girdėme vaistus, valėme akytę ir galiausiai, mūsų dideliam džiaugsmui ir palengvėjimui, po procedūros narkozės metu Reinė visiškai pasveiko.
Iš pradžių prieglaudoje pamatę pažeistą Reinės akytę suabejojome, ar imti tokį gyvūną. Klausinėjome darbuotojų, ar tai pagydoma, ar situacija neblogės, ar ta akytė kada nors dar pagis ir išgražės. Garantijų jokių nebuvo. Bet tuo momentu nusprendėme, kad svarbiausia yra gyvūno gyvenimo kokybė, kad jam būtų patogu ir kad jis nejaustų skausmo, o ne tai, ar jis atitinka „grožio standartą“ ir kaip jis atrodys nuotraukose. Dabar net nepastebime, kad viena Reinės akytė yra kitokia.
Nepastebime jos „defekto“ jau beveik metus – jau tiek laiko ji mumis rūpinasi: kas naktį palydi miegoti, kas rytą padeda pasidaryti kavos, prižiūri, ar gražiai apsirengiame, ar skanų maistą valgome, ar vertus dėmesio filmus žiūrime, ar kažką skanaus parnešėme iš parduotuvės. Ji mus kasdien priverčia kvatotis kvailiodama su savo žaislais (mylimiausi – dėžės ir įpakavimai nuo siuntų) ar žaisdama su vandeniu, laipiodama ant klaviatūros ar bendraudama su mumis savo mielu katinišku balseliu. Pailsusi eina pasnausti, bet kažkur netoli – reikia būti prie žmogaus. Dabar kartais susimąstome – ką mes veikėme ir apie ką kalbėjome anksčiau, kol mūsų gyvenime nebuvo mūsų mylimosios Reinės.
