Mano ir Penktadienio istorija prasidėjo visiškai neplanuotai ir ne pačiu finansiškai stabiliausiu mano gyvenimo laikotarpiu. Visą gyvenimą svajojau apie šuniuką. Didelį, veislinį, kokį niūfaundlendo ar senbernaro veislės būtinai, mažų mažiausiai, berno zenenhudo veislės. Kad jausčiausi saugi vakare eidama gatve. Nusipirkčiau trivietę lovą, kurioje dviese laisvai tilptume. „Kada nors, kai turėsiu savo namus“, – sakiau sau.
Iki tol glosčiau kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, vedžiodavau kaimynės šuniuką ir toliau svajojau. Ne kartą savanoriavau prieglaudose, bandydama užpildyti tą tuštumą, kurią laikiau tam vieninteliam šlapianosiui. Dar lig šiol pamenu tą vasarą, kuomet dirbau parke, ir, lengvai tariant, erzindavau visus šuniukų šeimininkus su savo „Laba diena, gal galiu paglostyti šuniuką?“, o erzindavau, nes matydavau laikui bėgant, jog šeimininkai keičia kasdienius pasivaikščiojimo maršrutus, apeinant vietą, kurioje dirbau. Ir dabar, būdama pati šeimininke, puikiai juos suprantu.
Panašiai susipažinau ir su Penktadieniu. Vieną dieną netoli parko, kuriame dirbau, vyko renginys, kuriame reklamavosi ir prieglaudėlė „Šiaulių letenėlė“. Poilsiui nuo renginio, savanorė vedė tris šunelius pasivaikščioti parku, o tarp jų buvo ir Penktadienis. Aš, pamačiusi „naujas ir nematytas aukas“, priėjau su savo legendiniu „Laba diena, gal galiu paglostyti šuniukus?“. Atsakas buvo teigiamas, tik buvau perspėta dėl „to“, nes gali būti piktas ir kąsti. Beglostant du geraširdžius spėjome padiskutuoti apie šunelius, iš kur jie, kuo vardu ir kokio amžiaus. Geraširdžiai buvo labai mieli šuneliai, bet sportinis interesas labai traukė prie „to“.
Bekalbant su savanore prisėdau ant žemės ir sukryžiavau kojas, tuo pat metu, nejučiomis, pas mane atėjo ir tarp kojų įsirangė JIS. Iš pradžių net nesupratau, kodėl savanorė išsitraukė telefoną ir paklausė, ar gali mane nufotografuoti. Iki tol, kol nepradėjo sakyti, jog šis šunelis prisileidžia TIK prieglaudos direktorę ir dar porą žmonių, jaučiausi lyg išrinktoji. Savanorės ištarti žodžiai: „Viskas, čia jūsų šuo, jus pasirinko“, atrodo, sudaužė visas ideologijas ir mano širdį į šipulius. Jutau ryšį, tačiau buvau jauna, 20-ies metų mergina, su ne per labiausiai aiškia ateities vizija, o ir gyvenau bendrabutyje. Dar pajuokavome, kad aš grįšiu jo, ir atsisveikinę pasukom savais reikalais. Visą dieną galvojau apie jį. Juokaudama sakiau kolegai, kad ten mano šuo ir aš jį imsiu, o jo atsakas rimtu veidu, kad gerai, imk, tikrai nepadėjo su logiško sprendimo priėmimu.
Praėjus porai dienų tiesiog susiradau butą, kuriame galėjau turėti šunį, per dieną išsikrausčiau, po dar poros dienų jau važiavau į prieglaudą susitikti ir pavedžioti Penktadienio. Tą dieną sąskaitoje turėjau lygiai 160 eurų ir dvyliką dienų iki algos. Kas yra labai mažai, norint paruošti gerą pagrindą ir pradžią šuniukui ir dar pačiai išgyventi. Bet tą dieną išvykau drebančia iš laimės širdimi ir šuneliu glėbyje. Paatvirausiu, tai – pats geriausias, impulsyvus ir niekaip su logika nesusijęs sprendimas mano gyvenime.
Iškart nuvykome į veterinarijos kliniką, persiregistravau šuniuką savo vardu, patikrino sveikatą, paskiepijo. Liko mažiau nei 100 eurų. Su šita suma važiavome į statybos prekių parduotuvę (kainos ir kokybės santykis labiausiai atliepė tuometinę mano finansinę padėtį), godžiai rinkau krepšelin visas reikiamas priemones šuniui ir skaičiavau ar užteks bei tikinau save, kad grikiai yra labai skanu.
Grįžus laukė pirmoji naktis ir didieji išbandymai. Po pirmosios nakties jaučiausi pasidavusi ir nusivylusi – šuo lojo dėl menkiausio garso, likau nemiegojusi, ryte skambinau į prieglaudą su mintimi, kad gal vis gi ne man. Šioje vietoje didelis ačiū už pagalbą ir spyrį į sėdimąją prieglaudėlės direktorei. Ji nupiešė realybę, kuria remdamiesi, abu išgyvenome šį nelengvą adaptacinį laikotarpį. Nesupraskite klaidingai, Penktadienis – nuostabus šuo, per visą gyvenimą nesugadino nei vieno daikto ir nei karto nepridarė namuose reikaliukų. Liko tik smagiausias iššūkis – reaktyvumas ir agresija vyrams, vaikams, dviračiams, motociklams ir kitiems dideliems garsams.
Kažką lyg ir minėjo savanorė pirmo susitikimo metu, jog galimai šuniukas buvo tampomas motociklu su grandine ant kaklo, faktiškai šios istorijos pagrįsti negaliu, tačiau prakirstas antakis, lūpytė, liežuvis ir įskelta iltis sako, jog gyvenimas tikrai nelepino. Gavusi atlyginimą pasiryžau apsilankyti pas dresūros trenerį. Ten gavau liūdną „diagnozę“ – senas (tuo metu Penktadieniui buvo 5 metai), agresyvus ir nemokytinas. Panašų atsakymą gavau ir dar vienoje vietoje. Po antro karto pasidaviau ir nusprendžiau tiesiog bandyti vengti erzinančių objektų, kas laikui bėgant paaiškėjo, kad gyvenant miesto centre, neįmanoma. Tačiau su laiku pradėjau pažinti jo kūno kalbą ir laiku suvaldyti padėti.
Baigusi bakalauro studijas išsikrausčiau studijuoti magistro į Kauną, be abejo, kartu su Penktadieniu. Apsilankius vienoje kirpyklų nukailinimo procedūrai, gavome rekomendaciją apsilankyti dresūros mokykloje „Plieninė iltis“. Palinksėjau galva, susimokėjau ir išėjau. Gi senas, agresyvus ir nemokytinas šuo. Antrą kartą apsilankius ir vėl gavusi lengvą spaudimą, kad jam reikia ten, susiradau kontaktus, pasiskambinau ir nuvykau. Dresūrą pralankėme ten pusantrų metų. Iki tol, kol „agresyvus, senas ir nemokytinas šuo“ išsilaikė BH VT egzaminą. Esu ir iki gyvenimo galo liksiu dėkinga „Plieninei iltis“ ir treneriui Skirmantui.
Jo dėka dabar turiu mielą, judrų, paklusnų ir visus mylintį katiną-šunį, kurio energijos pliūpsniai ne vieną verčia sudvejoti faktu, jog jam jau tuoj sukaks gražus, 10 metų jubiliejus. Su juo, karjeros vedama, dabar sėkmingai įsikūriau Vilniuje ir šiuo metu trokštu tik vieno, kad mano „išsvajotas niūfaundlendas“ gyventų dar kelias dešimtis metų. Troškimas nelogiškas, bet ir nelogiškas sprendimas pasiimti šunį prieš penkerius metus, dabar man yra be galo realus ir logiškas. Linkiu visiems atrasti po savo Penktadienį!
