Turėti šunį buvo sena svajonė ir, pamačius Maikio nuotrauką prieglaudos soc.tinklo paskyroje, nuojauta labai aiškiai pasakė: „Tai mūsų šuo!“. Žiūrėdami į nuotraukas suprasite, kad tai tikrai išskirtinis ir akį traukiantis šuo su barzdele ir vešliais antakiais, bet ne tai buvo svarbiausia – širdis jautė, kad jis gali tapti mūsų šeimos dalimi.
Susisiekus su prieglauda buvome įspėti, kad Maikis jau kelis mėnesius gyvena lauko voljere, o iki tol gyveno Kėdainiuose grandine prirakintas prie būdos – nemylimas, neprižiūrimas ir net nemaitinamas… Jog jis nėra meilus šuo ir reikės idėti daug darbo, kad jį prisijaukintume, tačiau nusprendėme nuvykti susipažinti. Taip 2020 metų gruodžio 5-tos dienos ryte buvome pakeliui iš Vilniaus į Kauną. Ir atvykus iš tiesų Maikis nepasitiko mūsų draugiškai ir neišreiškė noro bendrauti, tačiau ir vėl jautėme, kad Maikis, pasikeitus jo gyvenimo aplinkybėms, gali tapti puikiu namų šunimi.
Prisiėmėme visas galimas rizikas ir nusprendėme, kad Maikis vyksta su mumis namo į Vilnių. Džiaugiamės, kad prieglaudos darbuotojos pasitikėjo mumis ir su geriausiais linkėjimais išlydėjo mus, padėdamos Maikį įlaipintį į automobilį, nes patys jo dar nebuvome net paglostę, tačiau jau kelionės metu, dar automobilyje iš pikčiurnos jis tapo mielas šunelis ir prisiglaudęs ėmė laižyti rankas! Toks jo elgesys net sugraudino – prieš akimirką buvęs piktas, laukinis šuo tarsi suprato, kad jo laukia naujas gyvenimas ir išreiškė savo dėkingumą.
Grįžus namo laukė nauji išukiai. Maikis – visą savo 2 metų gyvenimą lauke praleidęs šuo. Tad gyvevimas Vilniaus mieste, daugiabutyje, buvo tikras iššūkis! Maikį gasdino viskas: laiptinės durys, laiptai, liftas, baldai, buitinė technika, automobiliai, praeiviai, kartais net medžiai ar krūmai! Tačiau visas baimes jam padėjo įveikti labai greitai įgytas pasitikėjimas mumis, kas be galo stebino.
Akivaizdžiai neprižiūrėtas, nemylėtas ir skriaustas šuo sugeba vėl pasitikėti žmogumi – tad jau pirmąją savaitę pavyko atsikratyti daugybės baimių ir po truputį tapti miesto šunimi. Žinodami, kad Maikis niekada nebuvo namų šuo, tikėjomės ir jo išdaigų namuose, tačiau jis iki šiol nieko nesugadino ir net neapkramtė.
Po apsipratimo naujame miestiečio kailyje, sekė komandų mokymąsis, privačios ir „online“ dresūros pamokėlės, kurių metu pamatėme, kad Maikis imlus ir mokslams. Geba susikoncentruoti ir greitai išmokti naujas komandas, žinoma, jei motyvuojama skanukais. Jam patiko viskas, ką veikdavome visi kartu: ir ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, ir gulinėjimas ant sofos. Buvo labai smagu stebėti, kaip jis po truputį išsilaisvina ir nusimeta visas „praeities grandines“ ir tampa laimingu, mylimu ir mylinčiu šunimi.
Šiuo metu Maikis mūsų šeimos narys jau daugiau nei 2 metus, per juos visi kartu įveikėme nemažai baimių ir iššukių, kartu kraustėmės, atostogavome, mokėmės, keliavome. Be galo džiaugiamės turėdami tokį šeimos narį – geresnio šuns mums negalime nei įsivaizduoti. Pirmoji nuojauta, kad čia mūsų šuo, neapgavo. Maikis visiems įrodė, kad ir 2 metus lauke prie būdos gyvenęs, nemylimas ir neprižiūrėtas kiemo sargas gali būti puikus ir mylintis šeimos šuo!
