Noriu papasakoti mūsų neeilinę istoriją priglaudžiant du mieliausius senjorus šuniukus.
Visuomet su vyru auginome šunis, nuo pat vaikystės. Taigi abu be galo mylėjome šunis ir kai susipažinome, svajojome kartu turėti augintinį. Iš pradžių gyvenome JAV, vėliau grįžę į Lietuvą glaudėmės pas tėvus ir galų gale, praėjus mėnesiui po to, kai nusipirkome savo bendrą būstą, supratome, kad jau atėjo laikas ir šuniui. Visas pagrindines Lietuvos prieglaudas sekiau socialiniuose tinkluose jau nuo labai seniai, dažnai aptardavome ten esančius šunis, taip pat rėmėme pinigais. Ir štai galų gale, 2020 metų birželio mėnesį, visai netikėtai, mano akis užkliuvo už „Linksmųjų pėdučių“ įrašo su 8 metų amžiaus Džimiu. Nors iš pradžių pagalvojome, kad jau senas šuo, visgi jis atrodė fantastiškai mielas, o labiausiai užkabino jo prisistatymo tekstas: pirmuoju asmeniu, su stipriu žemaitišku akcentu (Džimis rastas Telšiuose).
Nors visada svajojom apie didelį šunį, bet Džimis mums iškart krito į širdį ir, paskambinusi prieglaudos vadovei, išgirdau, kad jo fantastinis charakteris. Tuo metu Džimukas buvo nusitraukęs vienos kojos raumenis, tai sėdėjo uždarytas narve, kol sugis. Mes sutikome kelias savaites jo palaukti.
Tuomet važiavome 300 km iki Klaipėdos, kur susipažinome su išsigandusiu, miniatiūriniu (kaip tada atrodė) Džimuku. Prieglaudos vadovė buvo visiškai fantastiška, susipažinome su kitais šunimis ir grįžome su Džimiu namo. Vardas buvo duotas prieglaudoje ir nutarėme jo nekeisti, kadangi tobulai jam tiko. Taip prasidėjo mūsų pažintis ir draugystė su šiuo neeiliniu šuniu.
Po pusmečio, 2021 metų sausį nusprendėme, jog reikia antro šuns, kad Džimiui ir mums būtų smagiau. Jau seniai žinojome, kad didžiausi bėduliai gyvena „Grindoje‘‘. Buvom ten nusižiūrėję vieną šunelį, bet nutarėme paimti Džimuką ir pažiūrėti, su kuo jis geriausiai sutars. Ir tai buvo puikus sprendimas, nes mūsų išsirinktas šuo buvo keliais metais jaunesnis, didesnis, šokinėjo ir visaip erzino Džimį, kuris šiaip jau yra toks gana santūrus ir ramus šunelis.
Paklausėm darbuotojo ar turi kokį ramų, kiek vyresnį šunį, kuris puikiai sutaria su kitais šunimis. Ir taip mums buvo pasiūlyta 8 metų Bruknė (tuo metu vadinosi Kora). Juokinga prisiminti, tačiau tuo metu mums ji buvo visai negraži, storuliukė ant plonų kojyčių, pilnai žilo snukučio šunytė.
Visgi matėm, kad ji iškart pakankamai neblogai sutaria su Džimiu, taigi galų gale ją ir pasiėmėm, vedami ne simpatijos, o gryno praktiškumo. Bruknė buvo gana traumuota ir baili šunytė, pirmomis dienomis labai išsigandusi. Kiek vėliau sužinojome, kad jai būna epilepsijos priepuoliai, o dabar ji kasdien geria vaistus ir labai lengvi priepuoliai pasikartoja itin retai. Ir ką jūs galvojate? Po kelių savaičių Bruknė sulieknėjo, pralinksmėjo ir pamatėm, kokia ji yra miela iš tikrųjų. Iš pradžių šiek tiek apsipykdavo, vėliau abu šunys rimtai susidraugavo, o dabar, sakyčiau, yra beveik neišskiriami – kartu miega, gali kartu valgyti ir labai retai kada besusipliekia.
Džimis yra toks pagyvenęs inteligentas, lėtesnis, ramesnis. Jis vertina savo asmeninę erdvę ir mėgsta miegoti vienas savo lovytėje. Tačiau tuo pačiu yra labai mielas ir juokingas, itin draugiškas visiems lauke sutiktiems vaikams (kurie jį dažnai nori paglostyti). Balsą rodo retai, mėgsta glaustytis ir nesupranta, kaip reikia žaisti su žaisliukais. Džimuko klausa visai suprastėjusi, rega irgi ne per geriausia, tačiau tai jo mielumo nė kiek nesumažina.
Bruknė priešingai, tikra aktyvistė, namie elgiasi kaip angelas – visada prisiglaudusi, meili, visur sekioja iš paskos. Mėgsta parodyti, jei ne vietoj palieki dešrą arba priėjimą prie šiukšliadėžės. Lauke ji yra visiška medžiotoja: puola uodus, muses, kates, paukščius ir viską, kas tik juda. Svetimus žmones aploja, jai prireikia daugiau laiko, kad priprastų prie atėjusių į svečius vyrų. Pamišusi dėl žaislų, kurių turi labai daug, bet turi mėgstamiausią kamuoliuką, kurį matote nuotraukose. Prieš tai mums buvusi nesimpatiška Bruknė, dabar yra pati mieliausia, miega su mumis vienoje lovoje ir už jokius pinigus niekam jos neatiduotume! Įdomu, kad ji rusų kalbą supranta geriau nei lietuvių. Abiem užtenka energijos 10 km ilgio pasivaikščiojimams pažintiniais takais, kuriuos mes labai mėgstame. Iš pažiūros šunys atrodo labai skirtingi, nors yra vienmečiai, tačiau net ir būdami visiškai skirtingų temperamentų, sutaria puikiai.
Kartu esame jau daugiau nei du metus ir negalim atsidžiaugti savo augintiniais. Patarimas visiems būsimiems šeimininkams – nebijokite vyresnių šunų! Per visą šį laiką jie nėra sugraužę nė vieno daikto, nieko nesugadino, palaukia, net jei retkarčiais darbe labai ilgai užsibūnam. Mūsų gyvenimo grafikas nei kiek nepasikeitė, nes šunys išmoko prisitaikyti prie mūsų, jų nereikėjo mokyti daryti reikalus lauke, nes iškart abu tai jau mokėjo. Labai patogu, visai nebūtina papildomai apsikrauti kažkokiais rūpesčiais. O svarbiausia – labai stipriai matosi ir jaučiasi jų dėkingumas ir meilė, brandus suvokimas, kad jie ištraukė laimingą bilietą ir iki pat paskutinės savo dienos laiką leis ant sofučių, sotūs ir apsupti meilės.
Kartu jie padarė laimingais ir mus. Žinoma, liūdna pagalvoti, kas bus, kai jie išeis ir jei išeis anksčiau, nei mes įsivaizduojame. Tačiau esame tvirtai nutarę į jų vietą paimti kitus senjorus (ar bent jau suaugusius šunis) ir nenustoti daryti gerus darbus to nusipelniusiems šunims. Patikėkit, jie visi yra saviti ir fantastiški, nusipelnę laimingo gyvenimo, o kas svarbiausia, gali laimingais padaryti ir jus!
