Vieną lietingą dieną bėgau pro aukštas tvoras, slepiančias šiukšlyną. Pasigirdo tylus katinukų miaukimas, bet vietoj katinukų, mačiau tik dėžę. Perlipus per tvoras ir ją atidarius, radau mirštančius, mažus, skausmo ir bado iškankintus varguolius. Veterinarai, be milijono ligų, nustatė dar ir kačių marą. Vienas po kito mažiukai mirė. Liko vienas, stipriausias. Nugalėjęs marą, stuburo traumą ir visas kitas ligas, Pinčiukas man padovanojo pačią gražiausią ir ištikimiausią draugystę 12-ai metų.
Po Pinčiuko mirties norėjau kažką prasmingo atlikti jo atminimui ir paėmiau laikinai globai bedalių šeimą iš Tautmilės prieglaudėlės. Katytė mama buvo agresyvi laukinukė, kuri mane sudraskė ir išdaužė viską bute vos atkeliavusi. Mažučiai buvo meiliausi padarai pasaulyje, kuriuos iki kraujo (manojo) gynė mama. Bandžiau rasti jiems namus, nes manieji turėjo būti laikini.
Matilda (mama katė) iš agresyvaus laukinio padaro per pusmetį patapo sofos karaliene, kuriai privaloma glostyti vis storėjantį pilvelį. Iš nusususio kailio suvešėjo triušio minkštumo kailiukas. Ji išmoko murkti. Prieglaudėlės atstovai nusprendė, kad atgal į lauką jos nebereikia grąžinti. O sodybėlėje vietos nebėra, todėl ji keliautų į prieglaudos narvą.
Iš trijų mažučių namus rado tik pati meiliausia ir gražiausia katytė. Du berniukai „chuliganai“ Čipas ir Keksas, kuriems vienas kito draugija daug mielesnė nei žmogaus, mano akimis, neturėjo būti išskirti. Jie kartu ir miega, ir dūksta, ir vienas kitą prausia. Tada prisijungia Matilda ir trijulė siaučia, po to visi miega apsikabinę. Pamaniau, kad juos išskirti būtų nusikaltimas. Todėl laikina globa tapo nuolatine.
Katinukai, kaip ir žmonės, yra įvairiausių charakterių. Bet visiems jiems reikia saugumo, priežiūros, sotumo ir pagarbos. Dabar, matydama juos visus kartu, manau, kad vienam augti katinukui yra labai vieniša. Katinukai yra bendraujantys ir socialūs padarai.
Jeigu nusprendėte auginti katinuką, geriau auginkite du. Priežiūros tiek pat, o katinukai bus nuolatiniame pilnaverčiame bendravime. O jeigu svarstote du – galite pagalvoti ir apie tris – mano atveju, pasiteisino. Dabar namai pilni laimingų globotinių, kurie turi tiek reikalų ir yra taip užsiėmę, kad neturi kada lipti ant kelių ar gerintis žmogui.
Yra didelis džiaugsmas matyti kaip sveiksta bedalis išmestukas, kaip įgauna pasitikėjimą žmogumi nuo jo nukentėjęs varguolis, kaip gražėja kailis, pilnėja kadaise nuo bado sulysęs pilvelis. Kai katinuko akys ima šypsotis ir jis išsitiesęs prašo dar ir dar glostyti letenytę. O po pusės metų laukinis išsigandęs padaras pirmą kartą gyvenime ima murkti.
