Nuo vaikystės labai mylėjau gyvūnus, ypatingai šunis. Kadangi vaikystėje neturėjome galimybės auginti šuniuko, o vėliau nors ir turėjome vieną, gyvenantį lauke, svajonė turėti kambarinį šuniuką taip ir neišsipildė. Suaugusi ilgą laiką dėl įvairių gyvenimo aplinkybių taip pat negalėjau auginti šuns, bet žinojau, jog kai ateis laikas, būtinai auginsiu du šunelius. Pastebėjau, jog šeimininkui išvykus, vienas šuo labai liūdėdavo, todėl norėjosi auginti du, kad jiems nebūtų liūdna man nesant namie.
Planuose buvo įsigyti du veislinius šunis, eiti į parodas, o vėliau, galbūt, įkurti savo veislyną. Tačiau kaip sakoma, tu planuoji, o gyvenimas savaip pakoreguoja tavo planus.
Praėjusiais 2021 metais, kažkur lapkričio mėnesį, jau buvau susitarusi su veislynu pasiimti mažąją Korytę vasario viduryje. Su nekantrumu laukiau tos dienos. Ir štai tada, po gero mėnesio, gruodžio 14 vakare, naršydama „Facebook“ paskyroje pamačiau gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ skelbimą, jog Kaišiadorių rajone rastas pasiklydęs, išsigandęs ir prastos sveikatos būklės spanielio mišrūnas, ieškantis laikinos globos. Sustingau, įsmeigusi akis žiūrėjau į tą šuniuką, o mintyse kirbėjo tik viena mintis: Karolina, tai ženklas, gyvenimas tau siunčia dovaną, tu turi paimti šį šunelį, bent laikinai. Prieš įsigydama Korą, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį, labai norėjau turėti rusų spanielį, tačiau eilės buvo per ilgos laukti, o veislynas Lietuvoje tik vienas.
Šunelis iš prieglaudos nuotraukoje atrodė labai panašus į rusų spanielį, todėl aš net nedvejodama, nesvarsčiusi nė dienos, po kelių minučių nuo skelbimo įdėjimo, parašiau „Nuarui“, jog galiu jį priglausti. Jau kitą dieną, po darbų skubėjau į prieglaudą su maišu skanėstų ir žaislų vargšeliui paklydėliui. Širdyje spurdėjo drugeliai, nors ir buvo neramu, koks bus tas pirmasis mūsų susitikimas. Neneigsiu, vaizdas, kurį pamačiau atvykusi, nebuvo toks gražus, kaip nuotraukose. Tačiau tai manęs visai neatgrasė nuo sprendimo priglausti šunelį.
Iš tikrųjų prieš tai nieko nežinojau, kaip viskas vyksta laikinai priglaudus šunį – kaip su juo elgtis, kiek laiko gali užtrukti, kol atsiras šeimininkai. Ir jau besirašant dokumentus, man paklausus, kokia tikimybė, jog šeimininkai atsiras, darbuotoja pasakė, jog 95 proc. atvejų šeimininkai taip ir nepasirodo. Tuo metu galvoje mintys dūzgė kaip bičių avilys. Galvojau, ką dabar darysiu, ką aš čia apskritai darau, juk jau laukiu atkeliaujančio mažo šuniuko. Neneigsiu, apėmė baimė, tačiau tuo pat metu ir įsitikinimas, jog aš įveiksiu visus sunkumus, taip pat džiaugsmas, jog galėsiu suteikti šiltus namus, meilę šuneliui, kurio kažkam nebereikia.
Svajonė palaipsniui per keletą metų turėti du šunis sukrito į keletą mėnesių, kurie buvo išbandymas ir didžiausia mokykla man. Nes auginti šunį iš prieglaudos ne tas pats, kas auginti šuniuką nuo mažens. Apie šunelį prieglauda neturėjo jokios informacijos, bet išvaizda ir bendra sveikatos būklė kalbėjo pati už save. Šunelis buvo labai neprižiūrėtas ir matęs smurto.
Pagaliau namuose apsigyvenus dviems šunims, supratau, jog geresnės Kalėdinės dovanos gyvenimas ir negalėjo man duoti. Maksas, taip jį pavadinau, kadangi šunelis buvo be vardo, pasirodė esąs pats geriausias vyresnysis brolis mažajai padaužai. Aplinkui esant kitiems šunis, jis garsiai pergyvena ir saugo tiek mane, tiek ir savo sesutę nuo visų šunų. Maksas yra tikrai protingas, ramus šeimos šuo. Su juo išėjus pasivaikščioti beveik nebūna jokių problemų: jokių pavadėlio tampymų, vaikščiojimo išilgai šaligatvio, namuose nieko negraužia, nedergia, tik žinoma, kaip ir daugumu šunų, sutaria ne su visais šunimis. Tačiau myli dėmesį ir vaikus!
Ir jeigu dabar galėčiau atsukti laiką, viską daryčiau lygiai taip pat, nes tos spindinčios akys ir trepsėjimas prie durų, kai tu grįžti namo, tie rytiniai šokiai su muzika kartu yra tai, dėl ko verta stengtis suprasti gyvūną, jo elgesį bei mylėti jį tokį koks jis yra.
