Siaubingai karo nuniokotame Iziume apsilankęs ir be šeimininkų likusią kalytę išvydęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas net kelias naktis negalėjo užmigti, kol Zuma neatsidūrė saugiose rankose, o galiausiai – ir jo namuose ambasadoje.
Negalėjo išmesti iš galvos
Prieš pora savaičių su Lietuvos parlamentarų delegacija Charkovo srityje esančiame Iziumo mieste ambasadorius lankėsi jau antrąkart.
Nors okupantams išsilaksčius jų paliktus sugriautus namus ir gyvenimus jis matė ne kartą lankydamasis kituose Ukrainos miestuose, o daugiausia – Kijevo priemiesčiuose, V.Sarapinas sako nieko baisiau už Iziumą neregėjęs.
Pirmojo apsilankymo šiame mieste metu jis tapo siaubingų įvykių liudininku, kai papuolė į ekshumacijos procesą. Prie jo akių iš masinės kapavietės buvo iškasti dar keturi ukrainiečių kūnai.
Antrasis ambasadoriaus apsilankymas Iziume įvyko prieš pora savaičių. Tuomet, V.Sarapinui trumpam prisėdus subombarduotoje miesto aikštėje ant laiptų, iš po jų išlindo išsigandusi kalytė.
Kelių metrų atstumu ji baugščiai stebėjo sutiktą nepažįstamąjį.
„Pakviečiau ją, kad ateitų. Ji atėjo, palindo po pažastimi ir tiesiog nebeatsitraukė. Aš einu, o ji seka man iš paskos“, – portalui lrytas.lt pasakojo V.Sarapinas.
Kai atėjo metas išvykti, ambasadoriui teko atsisveikinti su naująja drauge. Delegacija pajudėjo atgal link Charkovo. Viename iš jo priemiesčių tąnakt nakvojęs V.Sarapinas niekaip negalėjo užmigti. Skaudėjo galvą, vis lindo įkyrios mintys, kad pasielgė blogai, palikdamas vienišą kalytę griuvėsiais likusio miesto gatvėse.
„Galvojau, kad tai yra likimas, jog čia turi būti mano šuniukas. Visgi maniau, kad praeis, bet ir kitą naktį jaučiausi taip pat“, – prisiminė ambasadorius.
Išvyko ieškoti kalytės
Kitą rytą atsikėlęs jis nusprendė, kad reikia vykti į Iziumą ieškoti ramybės neduodančios kalytės. Apie tai sužinoję ambasadorių saugantys vyrai nebuvo labai patenkinti.
Atšaukęs visus spalio 10-osios susitikimus, V.Sarapinas jau ruošėsi išvykti, tačiau tos dienos rytą rusai po kurio laiko vėl nusprendė paleisti bombas į Kijevą. Ambasadoriui buvo neleista palikti pastato.
Tuomet jis paskambino Lietuvos garbės konsului Ukrainoje Konstantinui Tokarevui. Paprašęs nesijuokti, papasakojo apie Iziume sutiktą kalytę ir kaip niekaip negali išmesti jos iš galvos.
Šunis taip pat labai mylintis konsulas suprato V.Sarapino širdgėlą. Jis tik paklausė, ar ambasadorius turi kalytės nuotrauką, o ją gavęs, ėmėsi misijos – su palyda išvyko į Iziumą ieškoti būtent šios šunytės.
Nors miesto aikštėje, kur ji buvo pastebėta, tąkart vaikštinėjo gerokai daugiau be šeimininkų likusių vienišų šuniukų, nuotraukoje šalia ambasadoriaus kojų įsitaisiusią kalytę pavyko nesunkiai atpažinti.
Kalytė buvo nugabenta į Charkovą, ten išmaudyta, ir po dviejų dienų pristatyta į Lietuvos ambasadą.
„Dabar ambasadoje gyvename kartu, miegame vienoje lovoje, draugaujame. Jos vardas – Zuma, nuo Iziumo. Iš pradžių ją pavadinau Iziumka, labiau ukrainietiškai, bet žmona pasiūlė sulietuvinti“, – pasakojo V.Sarapinas.
Jaukinasi naujuosius namus
Nors iš pradžių krūpčiodavo nuo kiekvieno garso ir iki šiol nėra nė karto sulojusi, Zuma, rodos, prisijaukino naujuosius namus ir pokalbio su ambasadoriumi metu, tarsi nujausdama, kad apie ją kalbama, sukiojosi šalia.
Veterinarijos klinikoje paaiškėjo, kad Zumai – vos devyni mėnesiai, tad šunytė turėjo gimti prieš pat karo pradžią.
„Iziumas buvo apšaudytas kovo 2–3 dienomis, kai rusai mėtė 500 kilogramų svorio bombas. Šeimininkai, matyt, bus arba žuvę, arba palikę ją ir pabėgę. O kaip ji išgyveno, sunku pasakyti“, – svarstė V.Sarapinas.
Anksčiau du šunis auginęs ambasadorius sakė jau kurį laiką svarstęs, kad reikėtų ir trečio, tačiau net neįsivaizdavo, jog naujoji draugė jo namuose atsiras būtent tokiu būdu.
„Dabar jau net minčių kitų nėra, kad ji čia liks ir turėsime draugę, jei viskas bus gerai. Ji išdrąsėjo, labai mane myli, niekur neatsitraukia. Taip ir draugaujame“, – pasakojo jis.
