Sprendimo nesigailėjo
Vilnietė Rūta, prieš pusantrų metų iš prieglaudos parsivežusi maždaug dvejų metų mišrūną, jau kitądien sužinojo, jog jam reikalinga skubi operacija.
Buvusiam prieglaudos globotiniui reikėjo ne tik jos, bet ir gydyti bakterinį bei grybelinį ausų uždegimą, apkirpti ir iššukuoti susivėlusį kailį. Visgi Rūta savo poelgio nėsyk nesigailėjo: jiedu vienas kitam padėjo sunkiu metu, o pasveikęs šuo atsiskleidė – paaiškėjo, kad jis itin draugiškas ir meilus.
Nuo pirmosios dienos naujuoju Rūtos augintiniu rūpinosi veterinarijos klinikos „8 drambliai“ komanda: ne tik tuomet, kai buvo ypač sunku, bet ir vėliau, susidūrus su bet kokia šuns sveikatos bėda.
Veterinarijos klinikos „8 drambliai“ veterinarijos gydytoja Veslava Kaikarienė pabrėžė, jog per aštuonerius jos darbo metus, maždaug 15–20 proc. klinikoje apsilankančių žmonių, pasidalija savo augintinio istorija. Kai kurie, keturkojui tapus šeimos dalimi, jo atsiradimo šeimoje aplinkybių nė nebesureikšmina, ir tiesiog nepamini, kad šuo ne įsigytas, o priglaustas.
Pašnekovė svarstė, kad, galbūt, į kliniką mišrūnų atvežama palyginti ne daug dar ir dėl to, kad jie serga mažiau nei veisliniai gyvūnai.
„Man labai norėtųsi, kad gyvūnų iš prieglaudos būtų paimama dar daugiau nei dabar. Tenka dirbti su prieglaudomis, bandau pagelbėti ten esantiems keturkojams. Man lengviau padėti nei stebėti gyvūnų skausmą, nes žinau, ką darau“, – sakė veterinarijos gydytoja.
Atsisakiusiųjų augintinio nesmerkia
„Svarbiausia, kad jis yra gyvas“ – taip veterinarijos gydytoja kalba apie šeimininkus, kurie atsisakė savo augintinių ar jais nesirūpino. Išvaržų, navikų kamuojami keturkojai į prieglaudas atkeliauja išties dažnai. Visgi pašnekovė neskuba smerkti neatsakingų šeimininkų, nes jai atrodo svarbiausia, kad tie žmonės augintinių nenuskriaudė.
Anot V. Kaikarienės, į prieglaudas paprastai atkeliauja trijų grupių gyvūnai: pirmieji, bene dažniausiai sulaukiantys naujų šeimininkų, jauni ir praktiškai sveiki, antroji grupė – turintieji daugiau sveikatos problemų. Trečioji – seni ir ligoti gyvūnai. Net ir pastarieji, kad ir rečiau, bet suranda savo namus ir mylinčius šeimininkus.
Jei žmogus, apsilankęs veterinarijos klinikoje, papasakoja, kad jo augintinis atkeliavęs iš prieglaudos, pašnekovė pasakoja išsyk jam padėkojanti ir primenanti, koks nuostabus žmogus jis yra.
„Jeigu nejauti meilės gyvūnui, jei jį tenori pasiimti iš prieglaudos, kad pasigirtum prieš kaimyną, galbūt, tau išties nereikia šuns. Būna, parsiveža šunį, laiko bute, devintame aukšte, atidarytais langais, nors šuo prieš tai gyveno visiškai kitaip. Pagalvok, gal gyvūnui reikia padėti pagalvę, galbūt, užkloti, pašerti, jei labai karšta, nepalikti automobilyje. Jei katinas gyveno laisvėje, o jį, nesusimąstę, ar tikrai jam ten vieta, uždaro bute“, – svarstė veterinarijos gydytoja.
Ragino sprendimą priimti atsakingai
Pašnekovė turi svarbų patarimą neapsisprendžiantiems, ar jau laikas į savo namus priimti globojamą gyvūną: ateiti į prieglaudą, pabūti joje, aplankyti gyvūnus, palaikyti pavadėlį rankoje, paglostyti ausį, skirti savo laiko čia laikomiems šunims, galbūt, to pakaks įsitikinti, kad meilės ir rūpesčio naujajam augintiniui tikrai užtektų.
„Taip, sunkumų yra, bet kas jų neturi? Juk ir žmonės turi problemų. Turbūt nerastume žmogaus, kuris niekada neturėjo sveikatos bėdų. O meilė augintiniui ir tarpusavio ryšys atsiranda, svarbiausia neskubėti, neimti pirmojo pasitaikiusio keturkojo“, – patarė V. Kaikarienė.
Pati pašnekovė katino laukė pusmetį. Pamatė ir suprato: šis gyvūnas – būsimasis jos šeimos narys.
„Nesvarbu, kurios grupės gyvūną priglausi: ar labai jauną, kuomet pavojingiausios virusinės ligos, ar vidutinio amžiaus, greitą, tačiau agresyvesnį su kitais keturkojais. O, galbūt, seną, ligotą, kuomet net prieglauda negali nuspėti jo ateities ir to, jog, galbūt, reikės su augintiniu atsisveikinti. Visais atvejais norėčiau, kad kuo daugiau žmonių pasiryžtų ir pasiimtų iš prieglaudos šunį ar katę“, – kalbėjo veterinarijos gydytoja.
Savo praktikoje veterinarijos gydytoja pasakojo nesyk susidūrusi su atvejais, kuomet už kelius tūkstančius eurų nupirkti veisliniai gyvūnai tampa nuolatiniais klinikų lankytojais.
Ateinantieji nuskausminamųjų senam ligotam šuniui, paimtam iš prieglaudos, žino, kas jo laukia, yra tam pasiruošę, kol gali padeda ir juo rūpinasi. „Kiek mačiau išties nuostabių, gražių mišrūnų, ir kokie žmonės laimingi juos priglaudę. Matau ir akių žmonių, ateinančių su brangiais veisliniais gyvūnais. Pasakai niūrią diagnozę, šeimininkas įkvepia kelis kartus, atsisėda ir galvoja: „aš gi sumokėjau daugybę pinigų“. Kone kiekvienos pasirinktos veislės šunims būdingos tam tikros genetinės ligos ir problemos – tą būtina žinoti.
Dėl neatsakingų veisėjų genetiškai perduodamų ligų daugėja. O tokių gyvūnų šeimininkams žinia apie jų augintinio ligą tampa itin skausminga“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Beje, veislinių gyvūnų į prieglaudas irgi patenka.
