Prieš pat Velykas, kai už lango dar spaudė šaltukas, į kiemą išėjęs Vytautas pastebėjo už katino dubenėlio pasislėpusį mažą padarėlį. Jis buvo toks mažutis, kad pažvelgusi namų šeimininkė pamanė, jog į kamputį įsispraudusi rupūžė. Visgi iš arčiau apžiūrėję vilkaviškiečiai suprato, jog tai laukinio kiškio jauniklis.
Nors oras buvo šaltas, Ligija su Vytautu nusprendė į laukinės gamtos reikalus nesikišti. Ne kartą buvo girdėję, jog jauniklių žmogui nevalia liesti, nes tėvai juos pames. Abu pasitarė, kad netrukus ateis mažylio mama ir jį pasiims atgal į lizdą.
Kitą rytą neberadę kiškučio prie durų abu net lengviau atsiduso – vylėsi, kad gyvūnėlį mama susirado. Tačiau eidama į darbą Ligija žvilgtelėjo po laiptais ir išvydo į kamuolėlį susitraukusį kiškutį. Atrodė, kad jis sušalęs ir nebejuda. Tik arčiau priėjusi pamatė, kad gyvūnėlis kvėpuoja.
„Perskambinome kelias veterinarijos klinikas, teiravomės, kaip tokiu atveju turėtume elgtis. Visi patikino, kad jauniklis per mažas ir tikrai neišgyvens nei laisvėje, nei nelaisvėje, – poros mėnesių senumo įvykius prisiminė Ligija. – Visgi širdis neleido palikti mažylio mirti šaltyje“.
Vosyliai parsinešė kiškutį į kambarį, sušildė. Kadangi kažkada, kai dukros buvo dar nedidelės, namuose augo kambarinis triušis, buvo likęs jo narvelis. Tad naujasis namų gyventojas jame ir buvo apgyvendintas. Susirinkę informacijos internete ir pasitarę su specialistais kiškutį maitino per čiulptuką praskiestu karvės pienu. Mažylis jį godžiai žindo ir taip įprato, kad ir dabar pieną geria tik iš buteliuko.
Vėliau kiškutis pradėjo ėsti žolę, graužia agurkus, pomidorus, ridikėlių lapus, parduotuvėje pirktą dekoratyviniams triušiams skirtą maistą. Gyvūnui augant prireikė įgyti didesnį narvą, kuriame kiškutis turi savo guolį ir vietą tualeto reikalams.
Per porą mėnesių zuikis gerokai ūgtelėjo, tapo jaukus ir smalsus. Jis iššoka iš savo narvelio ir laksto po namus. Kartais taip įsisiautėja, kad ilgos kojos ant posūkių net slysta prasikasdamos, o kai atsistoja ant užpakalinių tai pasiekia net narvelio stogą.
Visgi į lauką kiškutis eiti nenori. Iššuoliavęs į balkoną greitai bėga atgal į kambarį
„Nors sakoma, kad kiškis – bailys, apie mūsiškį to tikrai nepasakysi. Namuose jis nebijo nieko, net katino. Dar būdamas mažas katinui ant uodegos užšokdavo ir gaudavo su letena, kad nelįstų“, – linksmai pasakojo Ligija.
O Vosylių katino, ko gero, išsigąstų net suaugęs kiškis, mat kniauklys sveria 13, 5 kg. Jis – taip pat rastinukas.
Vosylių dukros mažą katinėlį rado vaikščiodamos prie Paežerių ežero.
Anot Vytauto, kai mergaitės parsinešė, katinėlis buvo toks liesas, kad net siūbavo eidamas. Tačiau parneštas namo apetitu nesiskundė – apėsdavo net šeimininkų turėtą kolių veislės šunį. Tiesiog vogdavo iš šuns dubenėlio maistą ir su letena grūsdavosi į snukutį.
„Veterinarijos gydytojas sakė, kad tie gyvūnai, kurie kažkada badavo, turi baimės jausmą, kad vėl taip gali nutikti. Todėl jų organizmas linkęs kaupti maisto atsargas“, – pasakojo Vytautas.
Vosyliai puikiai supranta, kad namuose augintas kiškis nebegalės gyventi laisvėje. Jis per daug pasitiki saugia aplinka, tad iškart taptų auka. Tačiau keliauti mėgstantys žmonės patys apsikrauti gyvūnais nebenori ir puikiai supranta, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus atsisveikinti su savo įnamiu. Todėl savo išgelbėtam kiškiui vilkaviškiečiai ieško saugių naujų namų.
„Gal perskaitęs laikraštyje kažkas susidomės ir panorės auginti kiškį savo sodyboje, gal mokyklos gyvajam kampeliui ar mini zoologijos sodui reikia jaukaus laukinio gyvūno. Mielai jį atiduotume ir dar „kraičio“ pridėtume“, – sakė kiškio šeimininkė.
Tačiau tokiam, kuris svajoja apie kiškienos kepsnį, šeimininkai savo augintinio tikrai neatiduos.
