Mūsų džiaugsmas atkeliavo pas mus netikėtai… Tai buvo jos sprendimas.
Visa tai prasidėjo ankstyvą pavasario rytą, kuomet nuošalioje sodyboje Anykščių rajone pasirodė mažas juodas strakaliukas. Tai ir buvo Sati. Tiesa, tuomet net negalvojome, kad mes tapsime neišskiriamos.
Tai buvo maža, liesa, baikšti laukinukė. Neprisileisdavo žmonių, tarsi bijodama, kad bus nuskriausta. Tačiau alkis darė savo. Skaudu buvo į ją žiūrėti ir gaila palikti. O juk mes kauniečiai, laukė darbai. Taip, palikdami jai maisto, vandens išvykdavome į Kauną. Kaimynai taip pat nebuvo abejingi, nuolat ja rūpindavosi, tačiau šunytė nieko neprisileisdavo.
Bėgo laikas, Sati pradėjo ragauti maistelį iš rankos, tačiau nesileisdavo glostoma. Taip nepastebėjome, kaip prabėgo vasara ir beveik ruduo. Artinosi žiema… Vienintelė mintis sukosi galvoje – ką daryti? Sušals. Vyras sukalė būdą, apšiltino ir taip tikėjomės ją prisijaukinti. Tačiau… Kartą atvykę Sati neradome, neatėjo maistelio, nepasirodė kelias dienas. Sužinojome, kad kaimynė iškvietė savanorius ir ją išvežė į prieglaudą. Išvykome ir mes į Kauną. Atvirai? Suspaudė širdelę… Vienintelė mintis buvo – kaip ji ten viena, baikšti kokiame nors kamputyje. Negalėjau su tuo susitaikyti.
Ir lapkričio 25 d. vakarą ateina sūnus į kambarį ir sako:
– Ryt išvažiuoju į Ukmergę.
– Ko?
– Mūsų šuniuko. Ir nesvarbu, jūs leisite ar ne, aš ją parsivešiu.
Pasirodo, jis visą vakarą naršė internete ir „Klajūno“ prieglaudos puslapyje pamatė mažutę šunytę narve… Tai buvo ji – mūsų Sati.
Išaušo ankstyvas lapkričio 26 d. rytas ir sūnus su drauge išvyko į Ukmergę. Po kelių valandų Sati jau miegojo mūsų lovoje. Tokia pati nedrąsi.. Sunku buvo ir jai ir mums. Bijojo varnų, balandžių, garsų. Kitaip tariant, visko. Tačiau nei akimirką nesudvejojome, kad tai mūsų mergytė.
O kur dar katė?! Tai buvo Sati siaubas… Tačiau po truputį nugalėjome ir šią baimę. Žinoma, viename guolyje nemiega, bet bent jau nebesislepia. Pasiekimas!
Šiandien – ji visavertė mūsų šeimos narė ir geriausia draugė. Kartu visur: į parduotuvę, paštą, svečius ir, žinoma, sodybą. Net Karklėje jau spėjo pabuvoti.
Turbūt reikėtų paminėti išdaigas? Bet jų nėra… Na, tik tai, kad tvarką kambaryje palaiko, kojinių bet kur nepaliksi, o jei ir paliksi, tai visi žinome kur jų ieškoti – guolyje. Tiesa, šis daiktas skirtas tik kojinėms, nes miega mūsų princesė lovoje, kaip ir dauguma. Maistas taip pat slepiamas lovoje ir yra visai normalu, jei vakare pavargusi atsiguli ant vištos kojų ar skanukų.
Taigi, kaip supratote, Sati pas mus jau beveik pusmetį, bet tai geriausias sprendimas mums visiems. Jai – šilti namai ir begalinė meilė, o mums – geriausia draugė, kuri pakeitė mūsų gyvenimus. Būtent ji privertė mus stabtelėti, laikinai pamiršti darbus ir kitaip pažvelgti į gyvenimą.
