Marroną radome prieš porą metų, keliaudami kemperiu po Europą, gamtos parke buvusiose geležies rūdos kasyklose netoli Kordobos, Ispanijoje. Taigi jis yra tikras mūsų Andalūzijos šuo. Jis slankiojo tuščioje stovėjimo aikštelėje, laukdamas kokio kąsnio, bet kartu buvo ir labai baikštus. Visas sudžiūvęs, išsikišusiais šonkauliais, apdraskytu veidu, bet labai raumeningas ir gražios, rudos spalvos, beveik kaip geležies rūdos prisisunkusios balos, iš kurių jam teko lakti vandenį.
Tuo metu buvo gruodžio mėnesis, labai vėjuota ir lietinga. Marronas dienomis mus ištikimai sekiojo, o naktimis, susisukęs ant žolės po mūsų langais, mirkdavo lietuje. Tačiau, nepaisant bjauraus oro, vis tiek užtruko beveik keturias dienas jį prisivilioti į sausą ir šiltą vidų ir dar nemažai mėnesių priversti jį pasitikėti mumis ir kitais žmonėmis. Iš pradžių amžinai pabrukta jo uodega vis dažniau pradėjo vizgėti ir dabar ji beveik niekada nebenusileidžia.
Marrono vardą sugalvojome kaip ispanišką Rudžio atitikmenį, nes marrón ispaniškai reiškia rudas. Taip ir nežinome jo tikslaus amžiaus. Pirmuosius 1-2 metus atrodė, kad jis tik jaunėja. Spėjame, kad jam yra apie 3-4 metai.
Jis yra tikras medžiotojas ir būnant lauke jo įsišaknijusius instinktus sunku pažaboti. Paleidus miškuose paprastai už kelių minučių pasigirsta už kokio pusės kilometro, besivaikantis stirnų kvapus. Ir, žinoma, mėgsta maskuoti savo paties kvapus mūsų ne taip mėgstamais visokių išmatų ir dvėselienų kvapais.
Namuose jis lygiai taip pat žino, ko nori, ir turi savo standartus – kiekvieną vakarą pasirenka likti savarankiškai miegoti ant sofos, o vidury nakties atkakliai įsiprašo pas mus po antklode. Darbo dienomis jis nemėgsta keltis anksti ir man atsikėlus dažniausiai įsitaiso mano pašildytoje vietoje. Tačiau savaitgaliais su daug priekaištų būname jo primygtinai išprašomi iš lovos.
Taip pat Marronas griežtai neleidžia jokio jausmų rodymo tarp mūsų su draugu – būname iškart labai griežtai aploti. Galbūt būsime truputį jį išlepinę…
