Jarą gana netikėtai atradau prieš beveik dvejus metus. Tuo metu svarsčiau įsigyti ilgaplaukį kolį, tačiau veislynas tuo metu neplanavo naujos vados ir šuniuko įsigyti nepavyko. Mano planai, pačiam kiek netikėtai, apsivertė aukštyn kojomis, kai vienas mano draugas tuo metu svarstė priglausti šunį iš prieglaudos. Taigi kartu su juo vykome į „Penktos kojos“ prieglaudą, kur ir atradau Jarą – baikščią, sulysusią, 5 metus skaičiuojančią labradoro mišrūnę.
Prieglaudos darbuotojai perspėjo, kad Jara – probleminis šuo, su kuriuo reikės daug ir intensyviai dirbti. Net ir išgirdęs tokius atsiliepimus, su Jara užmezgiau nepaprastą ryšį – naktį po apsilankymo prieglaudoje ją sapnavau ir negalėjau nustoti galvoti – taip supratau, jog čia ženklas, kad Jara turi atsidurti pas mane.
Ją priglaudžiau ne iš karto – reikėjo socializacijos. Tuo metu jau gyvenau Vilniuje ir intensyviai dirbau, todėl bent kartą per savaitę stengiausi nuvykti į prieglaudą šalia Kauno ir su Jara paleisti kaip įmanoma daugiau laiko. Pirmą kartą nuvykęs į prieglaudą jos pavedžioti ir iš arčiau pažinti šiek tiek išsigandau – vedžioti ją buvo milžiniškas iššūkis, labiausiai dėl jos itin stipriai išreikštų baimių. Atsirado abejonių – ar tai iš tiesų geras sprendimas? Tačiau nenuleidau rankų ir kiti apsilankymai buvo daug sėkmingesni, todėl, išsisklaidžius visoms abejonėms, ji atsidūrė pas mane. Jara jau turėjo savo vardą prieglaudoje – jo nusprendžiau nekeisti, pasirodė ne itin dažnas ir gana originalus. Čia prasidėjo Jaros istorija Vilniuje.
Jau pirmosiomis dienomis naujuose namuose Jara sėkmingai prisitaikė ir prie kambario, ir net prie daugiabučio lifto, tačiau vis dar bijojo miesto aplinkos. Todėl su ja teko daug dirbti – vedžioti po įvairias miesto vietas, vestis į darbą, mokytis komandų, su skaniu maistu bandėme nereaguoti į baimę keliančius dirgiklius. Rezultatas mane patį maloniai stebina – Jara yra be galo protingas, paklusnus, prieraišus, draugiškas šuo, trykštantis teigiamomis emocijomis. Kartu ji – be galo rami, jeigu galėtų, tikriausiai pramiegotų kiaurą dieną. Todėl tiek jai pačiai, tiek sau negalėčiau sugalvoti geresnės sėkmės istorijos.
Jara neturi jokių blogų įpročių, taip pat nekrečia ir jokių išdaigų. Visgi neretai tenka ją raminti – ji be galo emocionali ir džiaugsminga, reikšdama emocijas sukasi tarsi viesulas, todėl net to nejausdama sugeba išvartyti stiklines, padėtas ant kavos staliuko, ar nuvalyti apdulkėjusius gėlių lapus. Džiaugtis Jara gali ir kai kuo daugiau – namuose šiuo metu auginu dar vieną šunį – jau minėtą ilgaplaukį kolį, du šeškus ir šiek tiek egzotinių gyvūnų, tačiau Jara su visais namų gyventojais sutaria puikiai, o antrasis šuo yra puikus bičiulis, su kuriuo mielai dūksta tiek namuose, tiek lauke.
Visgi norėčiau pasakyti, kad žmonės, galvojantys apie sprendimą priimti gyvūnėlį iš prieglaudos, turėtų jį labai rimtai apsvarstyti, nes ne visos istorijos gali būti Jaros istorijomis. Galiu tai pavadinti savotiška loterija – niekada nežinai, kokį bilietą ištrauksi, su kokia patirtimi ir traumomis šuniukas atkeliaus, kaip jis prisitaikys prie naujos aplinkos ir ar šuns elgesys, galiausiai, bus toks, kokios tikėjotės.
Taip pat iš tiesų svarbu įdėti pakankamai finansų ir laiko į naują šeimos narį, esant poreikiui nepagailėti pinigų ir dresūrai – paruošto namams šuniuko, kuris neturi jokių traumų ir būtų socialus, nerasi jokioje prieglaudoje. Bet, jeigu įdėsite daug pastangų, gautas rezultatas turėtų itin nudžiuginti.
