Visada norėjau vieno mažo šuns tarp savo dičkių, nors draugas tam nepritarė, laikui einant suprato, kad kitaip nebus ir anksčiau ar vėliau namuose atsiras trečias šuo. Tai būtinai turėjo būti kalytė, kad sutartų su patinais. Ilgai galvoje laikiau tą mintį apie mažą šunį namuose, bet nesiėmiau veiksmų. Nors ir žinojau, kad šuo bus iš prieglaudos, galvojau, ateis laikas ir atsiras šuo.
Kaip tik tada vyko daugyklų skandalas ir „Penkta koja“ parsivežė daug šunų iš Marijampolės rajono. Vis atvažiuodavau jų aplankyti. Laikui bėgant išsirinkau mažą, baltą kalytę, tuo metu jai buvo apie 2 metai. Nežinojau, ar tikrai gausiu šunį, ar vis dėlto juos teks grąžinti daugyklai, tad kurį laiką gyvenome nežinioje, kol galiausiai sulaukėme gerų naujienų.
Vardo istorija yra gana juokinga. Parodžiau draugei kalytės nuotrauką, ji nusijuokė ir pasakė, kad atrodo kaip kiaulytė. Nors ir stengėmės duoti jai normalų vardą, niekas netiko geriau nei Kiaulytė. Na, taip ir palikome. Žinojau, kad mano kiti šunys ją puikiai priims, nes ji labai miela, taiki, tad jokių problemų nebuvo. Tik pradžioje reikėjo ją pasaugoti, kad neužmintų, o vėliau ir šunys tapo atsargesni su ja.
Iš pradžių turėjome bėdų su reikalų atlikimu lauke, nes jai tinkamiausia vieta tam pasirodė mūsų lova arba šunų guoliai, bet po kelių mėnesių ši problema buvo išspręsta. Supratusi, kad reikalus reikia atlikti lauke, ji išmoko labai neįprastai pasiprašyti į kiemą. Naktį ji užlipa ant žmogaus ir kanda jam į nosį.
Kai tik pasiėmėme ją, buvo bailiukė, labai kukli, bet kartu matėsi, kad labai greitai tobulėja. Buvome nusiteikę įvairioms sveikatos problemoms ir alergijoms, visgi tai mažas baltas šuo iš daugyklos. Bet ji yra neįtikėtinai sveika ir aktyvi, puikiai įsiliejo į mūsų rutiną ir gyvenimo būdą, šokdina bernus ir skatina juos žaisti, vagia kojines, mėgsta kandžiotis ir yra visiška maisto vergė. Kiaulytė yra labai imli, šokli ir gyvybinga. Namuose padaugėjo chaoso, ji kaip mažas uraganas, bet kartu ir be galo miela. Pas mus ji jau metai ir 4 mėn.
