Būta 2021 m. liepos. Džiaugėmės vasaros dosnumu, dėl nieko nesukome galvos. Ankstyvi rytai, vėlyvos naktys. Viskas kaip ir dera, bet šalia taikios ramybės suvokėme, kad šuns šeimoje laukiame jau pakankamai ilgai. Šuo yra mielas, draugiškas, ištikimas palydovas – aišku kaip krauju ant lapo.
Be to, šuo yra didžiulė atsakomybė, šuo suteikia galimybę į šeimą priimti naują narį, tapti jo diena ir naktimi. Šypsodamiesi nutarėme žengti pirmyn ir suteikti namus tam, kam to prireiksią.
Būta tos pačios 2021 m. liepos. Būta ir bevardžio šuns, kuris mažiau nei šimtas kilometrų nuo Vilniaus dienas leido ant lenciūgo. Šeimininkui gal šuo netiko, nes, na, hiperaktyvus, šeriasi, be veislės, nes, matai, suvedus haskį su laika ne visad gausi princesę. Kažkada žmogaus veislės nevertas bevardis bevardį pustrečių metų mišrūną įlaipino į automobilį, sutemus netyčia atsivėrė bagažinė, šuo netikėtai ištrūko lauk ir liko miške vienas. Jis bastėsi gan ilgai, kaip paskui teko sužinoti.
Birželio pabaigoje, vėl sutemus, jis šoko į šviesą – ant kelio – ir gulėsi po ratais. Lūžo koja. Bastėsi dar dieną ar kelias, kol galop jį pamatė. Atvyko savanoriai, nuvežė prieglaudą, veterinarai sutaisė koją, kurios trauma, deja, veikiausiai persekios visąlaik. Ir ėmė laukti namų.
Štai ir mes. Atvykome į prieglaudą, atvežėme ėdalo, pravedžiojome šunis, supažindinome vaikus su gyvūnais. Django – norvegų miškinio miauklys mišrūnas – kuriam jau septyneri, yra kitoks. Jis blogo nematęs, jam šilumos nereikia, jis valdo kelis hektarus valstybinės pievos, kurioje medžioja kirstukus, driežus ir žvirblius. Vaikai prie to įpratę. Prie ko nepratę – tai, ką pamatė.
Dešimtys dėmesio prašančių akių, aibės nutylėtų ir niekad nepaaiškėsiančių istorijų. Ir Luna. Mums ją parodė šiaip sau. Įtikome, gal pasirodėme mieli ir atsakingi. Sako, turime ypatingą šunį. Sako, niekam jo nerodome, nes gyja. Sako, jai namų reiks laukti dar ilgai. Ir štai ji čia, išleista iš patalpų. Pribėgusi laižo veidą ir rankas, glaustosi. Išklausome jos istorijos ir kyla ašaros, bet pabirti joms ne vieta. Tai būta dienos, kai likimo sumaitotas šuo išsirinko mus ir mes neturėjome argumentų prieš.
Kai neliko kelio atgal, priėmėme ją namo. Kas ją prieš pusmetį išmetė į mišką nakties apsupty, neaišku, bet šuo – išskirtinis. Mūsų namuose ji tapo pagrindiniu šilumos šaltiniu. Vaikai? Triukšmas? Katinas? Luna tik mirktels skirtingomis akutėmis ir pripildys namus daugiau jaukumo. Luna dar tik keturis mėnesius pas mus, bet tai jau namai. Jos žvilgsnyje kasdien išdykauja dėkingumas ir eibės. Ji vaikų numylėtinė. Ji mano žmonos reikalų išklausytoja. Ir mano bičiulė. Galop ji namie.
