2017-01-21 viena laimingiausių dienų mūsų gyvenime, nes tą dieną mes sutikome ją – savo Azą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio… Ruošdamiesi įsikelti į naujus namus pradėjome galvoti, kad į savo šeimą norime priimti augintinį. Jau tada žinojome, kad tikrai ne pirksime, o priglausime. Ruošėmės atsakingai, ilgai naršėme prieglaudų puslapiuose ir dovanojamų gyvūnų skelbimuose, aplankėme kelias prieglaudas, bet kažkas vis sulaikydavo nuo sprendimo. Nors, tiesą sakant, tas proto balsas buvo vyras, kuris vis sakydavo – palauk, tegul susiguli.
Gruodį sutarėme, kad šunelį išsirinksime po Naujųjų metų, kad jam būtų mažiau streso, nes planavome namuose turėti daug svečių. Nuvažiavome į gyvūnų parduotuvę ir nusipirkome pavadėlį bei antkaklį, kuris kelias savaites saugiai laukė savo šeimininko. Vieną vakarą benaršydami prieglaudų puslapius pamatėme naują skelbimą – 8 mėn. šunytė paimta iš asocialių žmonių ieško namų. Iš to pirmo žvilgsnio įvyko chemija. Jau ryte paskambinome į prieglaudą ir pasakėme, kad norime tapti jos šeima. Aza buvo „Beglobio“ prieglaudoje Vilniuje, o mes Kaune, tad reikėjo sulaukti susitikimo šeštadienį. Kelionė į Vilnių, atrodo, truko amžinybę.
Jaudulys, baimė, o kas, jeigu tai ne tavo šuo… Išleista iš vagonėlio Aza iškart šoko mums į glėbį ir išbučiavo šlapiais bučiniais, to tereikėjo. Atrodė, kad mūsų širdys jau žinojo viena apie kitą ir telaukė to susitikimo.
Pirma savaitė namuose parodė, kad Aza nebus tas patogus ir ramus šuo. Ji turėjo be proto didelį išsiskyrimo nerimą. Su kiekviena diena jos išdaigos didėjo. Azos adaptacijai ir priežiūrai buvo pasitelkti visi šeimos nariai – mūsų mamos ateidavo su ja pabūti, kad ji neliūdėtų visą dieną viena. Tačiau ir per tas kelias valandas, kol ją palikdavome, ji sugebėdavo nusiaubti namus, sudainuoti visas populiariausias dainas, aploti kates ir dar begalę dalykų… Mūsų rytai prasidėdavo nuo visų įmanomų kilnojamų daiktų paslėpimo, stalo ir kėdžių išnešimo į sandėliuką (taip taip – stalą ir kėdes slėpdavome 8 mėnesius) bei atrakcionų parko palikimo.
Ko tik neprigalvodavome – ir kongai, ir į rankšluostį susukti skaniukai, ir dėžutės su maistu, ir gardžiausių kąsnelių paslėpimas visuose kampuose. O prieš tai dar ilgas pasivaikščiojimas lauke, komandų vykdymas, kamuolio mėtymas. Vakare dresūra, žaidimai ir pan., kad tik iškrautume šunį. Mūsų draugai net juokdavosi, kad tuoj ir sofą sugrauš. Laimė, kad ant sofos jai patinka gulėti, tai bene vienintelis daiktas, kuris nebuvo pažymėtas dantimis, nors pagalvėlės ir pralaimėjo nelygioje kovoje. Iš tiesų su Aza išbandėme visas kantrybės ribas – ir pasirodo, ji bekraštė.
Visada galvojau, kad paėmus vieną šunį iš prieglaudos, nebus taip sunku ten lankytis ir jau nebenorėsiu priglausti jų visų. Kažkaip vis iššokdavo žmonių istorijos apie kelis auginamus šunis, vis dažniau pastebėdavau gatvėje vedžiojant po kelis augintinius. Slapčia galvodavau, kad ir patys galėtume turėti ne vieną, bet tas mintis nuvydavau toliau. Vyrui vis siūlydavau paimti laikinai globoti šunelį ir surasti naujus namus. Turbūt neatlaikęs mano nuolatinio dūzgimo šia tema arba nesitikėdamas, kad galiu taip ir padaryti, pasakė, kad per savo atostogas galiu paimti laikinai globai šunelį, svarbu, kad būtų neagresyvus kitų šunų atžvilgiu.
Taip sutapo, kad tą vasarą išėjome atostogauti atskirai. Ilgai svarsčiau, ar elgiuosi tinkamai, ar tikrai to reikia, bet, kaip sakoma, geriau gailėtis to, ką padarei… Nuvažiavau į „Penktą koją“ ir paprašiau duoti bet kurį šunį laikinai globai… Prie tvoros buvo pririšta tokių liūdnų akių, apie 2 m. šunytė, kuri, atrodo, bijojo net savo šešėlio. Savanorė pasakė, kad jai labai reikia socializacijos ir būtų gerai, jeigu paimčiau ją. Susipakavau savo „laikiną“ draugę Pelėdą ir grįžome namo. Laimei, Aza gerai priėmę kambario draugę ir leido laikinai jai apsistoti savo namuose.
Per tą atostogų savaitę supratome, kad tai nerealaus meilumo, gerumo ir dėkingumo šuo, kuris nori tik būti prisispaudęs prie tavęs. Į galvą pradėjo lįsti mintys apie naująjį jos šeimininką, ir o, varge, nei vienas neatrodė pakankamai geras. Po atostogų taip ir nesugebėjome nuvežti jos atgal į prieglaudą… Bet ir sprendimo pasilikti visam laikui neskubėjome priimti. Žiūrėjome, ar sutars dvi damos likusios vienos namuose. O buvo visko: ir susimušdavo, ir susimokydavo namus kartu nusiaubti, tačiau labai greitai pasiskirstė hierarchiją ir tapo neišskiriamos, matyt, suprato, kad dviese smagiau. Po kelių savaičių nuvažiavome į „Penktą koją“ pasirašyti įsišuninimo dokumentų.
Jos labai skirtingos – Aza greita, labai protinga. Kartais vadiname ją raketa. Vaiguvos rudens 100 m. bėgime 2019 m. laimėjo pirmą vietą neprofesionalų klasėje. Pelėda – didelis meilės maišas. Juokais sakome, kad namie turime atletą ir kotletą.
Dažnai mums žmonės sakydavo, kad esam bepročiai turėdami du šunis, kad negalime niekur išvažiuoti. O mes sakome, kad šunys mums atvėrė duris į pasaulį. Su jomis mes einame ten, kur niekada vieni nebūtume ėję, pradėjome daryti tai, ko būtume niekada nedarę. Atradome naujų draugų „šunininkų“. Šunys mus išmokė besąlyginės meilės ir kantrybės, džiaugsmo. Džiaugtis be priežasties kiekviena diena. Vyras juokais sako, kad mes su savo šunimis socializuojame aplinkinius ir darome juos pakantesnius gyvūnams.
Mūsų ketvertas visur kartu – ir prie jūros, ir į žygius, ir į svečius. Aza su mumis 4, Pelėda 3 metus. Ir taip, mūsų šunys miega su mumis kartu. Priimti šunis į savo namus buvo geriausias sprendimas!
