Bulvė mano gyvenime atsirado prieš trejus su puse metų. Viskas įvyko netikėtai, nes, nors visada norėjau gyvūnėlio, bet dar to neplanavau. Mano sesuo savanoriavo „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje ir susisiekė su manimi su prašymu laikinai priglausti kačiuką, nes prieglauda tuo metu buvo perpildyta.
Jis buvo rastas vos kelių savaičių amžiaus lauke prie šiukšlių konteinerių, sergantis rinotracheitu, vienoje akytėje buvo išplitusi infekcija ir jam reikėjo operacijos. Jį radę žmonės atnešė jį užmigdyti, kadangi jiems atrodė, jog jam nėra vilties, tačiau mano sesuo matė, jog jis turi daug energijos ir, nors yra laukinukas, bet tikrai turėjo galimybę būti išgelbėtas.
Štai tuo metu ji su manimi ir susisiekė. Sutikau ir priėmiau tą nedidelį, nenustygstantį, mielą kačiuką. Kadangi oficialiai jis dar nebuvo mano, prieglauda sumokėjo už akies operaciją, čipavo, sterilizavo, tačiau per tą laiką labai prisirišau prie Bulvės. Tuo metu jau buvau davusi jam šį vardą, kadangi dėl vienos akytės jis ne itin gerai laikė pusiausvyrą, pajuokavau keletą kartų, kad, kai jis nušoka nuo aukštesnio paviršiaus, garsas būna panašus lyg bulvę numetus ant žemės.
Taip ir prilipo vardas. Na, o tuo metu sesuo nuolat skatino jį gražiai fotografuoti prieglaudos skelbimui, tačiau vis delsiau, nes jau buvau labai prie jo prisirišusi, tačiau ir kartojau, jog dar nesu pasirengusi priglausti gyvūnėlį. Bet galų gale visgi supratau, kad reikia oficialiai tapti jo šeimininke.
Bulvytė yra labai tvarkingas kačiukas, mėgsta popierines draskykles, savaitgalio rytais laukia nors menkiausio ženklo, kad pabudai, ir ima baksnoti nosimi prašydamas maisto. Jam patinka tingus katiniškas gyvenimas – šildytis prisiglaudus prie žmogaus, gulėti man ant kelių ar ant kompiuterio klaviatūros man dirbant iš namų.
Tačiau vien tik tingiai gulinėti Bulvei nuobodu – jis mėgsta žmones, visada ateina pasisveikinti atėjus svečiams, nuolat sukiojasi aplink, puikiai sutaria su kitais gyvūnais, kadangi labai mėgsta žaisti. Jam patinka vanduo, nors maudytis nemėgsta, dažnai sėdi vonioje man prausiantis po dušu, net jei vanduo merkia uodegą.
Bulvė padėjo ištverti labai sunkius laikus, buvo šalia ir skleidė šilumą, visada gera pamatyti jo snukutį, merkiantį man akytę. Priglausti jį – be abejonės kol kas geriausias sprendimas mano gyvenime.
