Abiejų priglaustųjų istorija užgimė dar mano vaikystėje, nes visada augome su gyvūnais (2 katinai, šuo ir žiurkėnas buvo mūsų kasdienybė). Vėliau išvažiavau mokytis į Olandiją ir man be proto trūko augintinio, todėl grįžusi į Lietuvą žinojau, kad pirmu taikymu esant galimybėms imsiu gyvūnėlį. Man pro akis dažnai prašmėžuodavo „Akropolio“ „SOS gyvūnų“ namelis. Todėl vieną gruodžio vakarą užėjau į tą namuką, labai daug meilių šuniukų ir kačiukų ten buvo, o kamputyje gulėjo juodas pūkų kamuoliukas žaliomis akimis.
Ją palietus, ji pradėjo murkti ir žinojau, kad čia mano gyvūnas. Gavau daug įspėjimų, kad tai ne ta katė, kuri pasitiks prie durų, glaustysis ar bus rankinukė, bet tai nieko nekeitė, nes katė pasirinko mane, o aš turėjau ryžto ją prisimeilinti. Po 4 mėn. gyvenimo kartu ji pradėjo pasitikti mane prie durų, leistis glostoma ir murkti.
Po metų gyvenimo kartu mūsų namuose atsirado ir laukinukas Zuikis. Zuikis – įvairaus gyvenimo matęs katinas, atsidūrė pas mane rastas gatvėje. Ilgą laiką gydytas nuo virusų ir ligų po kelių mėnesių tapo tikru naminiu katinu. Taip pat tik po kelių mėnesių gavo ir vardą, kadangi atsiliepdavo tik šaukiant Zuikeliu. Visgi čia katino istorija nesibaigė, po beveik metų kartu vieną vasaros rytą susivokiau, kad katino nėra namuose. Ilgai jis buvo ieškotas, kabinti skelbimai, kreiptasi į įvairias prieglaudas ir jokio rezultato.
Kadangi gyvename 4 aukšte, centre, praradome viltį, kad jis gyvas. Tačiau po 3 mėnesių sulaukiau skambučio iš veterinarijos klinikos, kad buvo rastas katinas su registruotu čipu. Kai nuvažiavome pasiimti, jis buvo visai liesas (svėrė apie 2 kg), sulūžusia uodega, užpūliavusia akyte ir vilko gomuriu. Bet vėl išsigydėme visas ligas, pasidarėme 3 operacijas ir užaugome iki 5,5 kg. Nors keli laukiniai įpročiai yra likę, bet vėl grįžome prie naminio katino statuso. Dabar namuose atsiradus leliukui Zuikis tapo geriausiu „žaislu“ ir auklyte.
