Viskas labai paprasta, aš negaliu be kačių ir tikiuosi, jog jos negali be manęs. Visi katinai nori šiltų namų ir mylinčio žmogaus. Taigi Rudis pas mus atkeliavo pirmasis.
Jį pastebėjome skelbimuose ir, kuomet nuvykome jo apžiūrėti pas kačiuko laikiną globėją, atsidūrėme vieno kambario bute su dar bene dešimt kitų kačių. Tai buvo ne žmogaus namai, o kačių buveinė. Visur išdėlioti dubenėliai su maistu, kraiko dėžutės, aukštos draskyklės iki pat lubų. Pati šeimininkė priminė animacinę heroję iš „Simpsonų“.
Tai buvo viena keisčiausių vietų, kokiose teko lankytis. Rudį ji ištraukė iš už šaldytuvo, tokį bailiuką didelėmis akimis ir pėdomis, lyg mažą tigriuką. Atkeliavęs į mūsų naujus namus apsiprato, greitai atgavo pasitikėjimą žmonėmis ir kas rytą šiltai įsitaiso ant mūsų lovos.
Kadangi vieno katino namuose tikrai per mažai ir Rudžiui trūko žaidimų draugės, po neilgų paieškų pastebėjome senos močiutės pagalbos šauksmą, jog turi kačiukų ir mielai kam nors juos padovanotų.
Močiutės labai pagailo, todėl dosniai atsilyginome ir parūpinome kačiukų mamytei maistelio. Fibytė buvo vos mėnesio amžiaus, tokia maža, bet labai drąsi ir smalsi.
Šiandien Rudis ir Fibė neišskiriami, vienas kitą prausia, žaidžia gaudynių, kartu miega ir leidžia laiką. Jie kartu – tai didelis džiaugsmas namuose ir mūsų širdyse.
