LORDAS
Senasis šeimininkas išsikraustė, o mažą ir piktą ant viso pasaulio šuniuką paliko mums. Lordas lojo ir kando be įspėjimo, nieko neprisileido, nors turėjo savo gultą ir dubenėlį maisto. Reikėjo trijų mėnesių kantrybės, meilės, dėmesio ir pusantrų metų berniuko draugystės, kol mažasis meilutis Lordukas, dabar vadinamas Fizruku, tapo šeimos nariu.
MOLĖ
Susipažinkite, kita mūsų šeimos narė – senjorė Molė, bet ji visai ne senolė, guvi kaip jauniklė. Kas mane pažįsta, tikrai žino, kad sportinis šuo ne man, bet gi nebūna nieko be priežasties, pati to nenorėdama, priglaudžiau gana sportišką šunį. Sujaudino jos istorija. Rudenį sugalvojome, kad reikia namuose dar vieno keturkojo. Aplankėme dvi prieglaudas, bet tinkamo mums draugo nebuvo: ieškojome pagyvenusio ir draugiško vaikams šuns.
Klaipėdos „Nuare“ pamatėme Molę, kuri čia jau gyveno porą metų, per tą laiką jau du kartus buvo paimta ir skubiai grąžinta atgal, kaip senas, nelojantis ir nesargus šuo. Molė labai tvarkinga ir santūri, mėgsta gulėti kieme po alyva, stebėti praeinančius žmones ir turi net gerbėjų, su kuriais noriai bendrauja ir leidžiasi glostoma per tvorą.
DORA
Atkeliavo ji į mūsų šeimą per organizaciją „Lietuva – gyvūnams“. Neplanavome trečio šuns, tačiau norėjome padėti ir užsiregistravome organizacijos tinklapyje, kaip galintys priimti gyvūnus laikinai globoti. Metų pradžioje tinklapyje pamačiau Doros nuotrauką ir supratau, kad aš reikalinga jai, o ji – man. Jos istorija buvo trumpa – išsekusi, serganti ir sena, visą gyvenimą praleidusi pririšta prie grandinės ir per didžiuosius šalčius paimta organizacijos savanorių iš šeimininkų, kurie negalėjo pasakyti net jos amžiaus.
Doros atvykimo laukėme kokias tris savaites, nes ji buvo gydoma veterinarijos klinikoje Kaune. Pagaliau savanorės ją atvežė – tokio didelio ir balto šuns mes dar neturėjome! Tiesa, tai buvo tik baltas didelis šešėlis – griaučiai ir kailis. Jau po kelių dienų supratome, kad Dora liks su mumis, su savo ligomis ir bėdomis. Nuo pirmos susitikimo dienos Dorai patiko Lordas, bet jis jos bijojo. Ir tik dabar, po keturių mėnesių bendro gyvenimo, džiaugiamės žiūrėdami, kaip didžioji Dora žaidžia gaudynių su mažuoju Lordu.
