Pikačiū atsirado jau anksčiau, mažulis padarėlis, ištrauktas iš plyšio laiptinės sienoje, užpūliavęs, pusplikis ir išpeštais ūsais (kažkas nuskriaudė). Apgyvendinti teko narve, kad nebūtų suvalgytas senbuvės, nes ji buvo nusiteikusi jį pribaigti. Išgijo ir užaugo tikras rainas šnekorius, kuris visą laiką šnekasi su visais ir kurio ilgos kaip stirnos kojos niekaip neišsitenka, kai bando susirangyti ant kelių. Su jo charakteriu bėdų nebuvo.
Vėliau labai liūdna ir skausminga netektis. Dėl ligos netekau septynerių metų geriausios savo draugės, savo mergytės Sirenos. Galvojau, daugiau kačių nebeturėsiu, per daug skausminga… Bet, matyt, ji mane daug ko išmokė ir, kai pasijutau tvirčiau, buvo labai tuščia namie, kažko trūko. Pradėjau dairytis prieglaudų puslapiuose, skaityti istorijas. Internete pamačiau skelbimą, kad viduržiemį katė jau mėnesį gyvena laiptinėje ir niekam jos nereikia. Suspaudė širdį ir taip iš Jonavos į Vilnių atvažiavo juodanosė Mokcha. Ačiū Rita Š., kuri beveik naktį susipakavo katę ir vežė ją neaišku kam.
Tuo metu jai buvo gal 4 o gal ir 6 metai, niekas nežino, tiesiog niekieno PSP programos katė kirpta ausimi. Kelis kartus turėjusi namus, bet būdavo vis išmetama. Po to supratau kodėl… Negalvojau, nei kiek metų, nei koks charakteris, tiesiog ji buvo panaši į mano į vaivorykštės šalį išėjusią draugę. Tik pamačiusi supratau, kad gyvens pas mane.
Pirma pažintis buvo nekokia, teko plauti užpakalį po kelionės. O ir vėliau pražydo ponios charakteris. Pikta buvo kaip žiežula, jei bandydavai paliesti puldavo, jei madam guli, reikėdavo apeiti saugiu atstumu, nes bandydavo nužudyti kojas. Moterų nekentė atvirai. Išlindo bėda, kad būtinai reikėdavo mažą reikalą vonioje arba šalia vonios padaryti… Taip per du metus padarėme tris vonios patobulinimo remontus. Ir kai po visų patobulinimų jai oficialiai buvo suteikta laisvė turėti TĄ savo kampą, ji ėmė ir nustojo!
Po pusantrų metų bandymų mus nužudyti, ėmė ir įvyko persilaužimas, mergina man atnešė grobį – didelį kažkokio gyvio nago gabalą. Atnešė ir išspjovė prie kojų, pabimbino lapce, tarsi sakydama: va, išlaikei egzaminą, te apdovanojimą.
Taip mano nuostabai ir didžiam džiaugsmui, pradėjome draugauti, beje, tą dieną aš pagaliau nusprendžiau pasirašyti „įkatinimo“ dokumentą, kitos mūsų Žvaigždės, pusantrų metų laikinoje globoje gyvenusios Šiaurės. (Man atrodo, jos viską žino ir supranta, kas vyksta namuose.)
Taigi Šiaurė: ji atvyko pusantrų metų, suaugusi baikšti katė iš „Vyšnių sodo“. Pamačiau ją seniai, vis stebėdavau įvairias kačių istorijas ir ji vis šmėsčiojo „Vyšnių sodo“ skelbimuose. Mažytė, nors jau suaugusi, bet pusmetinukės dydžio, ežero ar dangaus spalvos akimis, žiūrinčiomis kažkur… Be jokio supratimo, koks gyvenimas. Katė, kuri visko bijo, gyvena fotelyje ir niekas jos nenori, nes ji baikštukė, ji nemeili… Pavergė kažkas, supratau, kad aš galiu pakeisti jos gyvenimą, pamaniau, prijaukinsiu ir surasime namus. Oj, kad būčiau žinojusi! Parsivežiau vaiduoklį, kuris gyveno savaitę po spinta. Suaugusi, puslaukinė, bailė iki nagų galiukų. Dar su ligomis, sloga ir kitomis bėdomis… Paliesti leidosi tik po pusantro mėnesio, po pusmečio jau galėjau paglostyti, po metų ėmė lipti ant kelių, pradėjo meilintis, tik po pusantrų metų įvyko lūžis, bet toks, kokio nesitikėjau.
Parodė savo tikrąjį veidelį ir pradėjo reikalauti, kad ją nešiočiau ir glostyčiau. Dar bailiukės ir ligotos niekas nenorėjo, nors ir domėjosi. Teko mazgei dantis rauti dėl autoimuninės ligos. Man buvo šokas, kaip gyvens, o jai nė motais. Atsigavo mažylė, atkuto, baigėsi ligos, ačiū „Vyšnių sodui“ už operaciją. Susidraugavome ir atiduoti kažkam jau nelabai norėjosi, o ir kas norės, katė jau trejų metų. Taip pat ir šeimyna po tiek išgyvenimų priprato ir palaikė, kad liks su mumis (bet buvo daug diskusijų).
Dar turime šunelį Barį, tai jis palaiko tvarką namie ir išvaiko peštynes, pagalbininkas auklėjant kates.
Po pirmo pusmečio gyvenimo kartu buvome susitaikę, kad turėsime kates, kurios mus ignoruoja, bet jos visgi nusprendė kitaip. Nėra nuostabesnio jausmo, kai supranti ir matai, kad pavyko užgydyti skriausto ir nelaimingo gyvūno traumas. Kad jis patikėjo, kad jis atsipalaidavo ir gyvena savo malonumui. Visos pastangos nenuėjo veltui, sudraskytos rankos ir ne tik, barniai ir kartais neviltis, ligos, problemos, sugadinti daiktai virto minkšta pūkuota laime.
Nereikia bijoti suaugusio ir probleminio gyvūno, čia ne jo charakteris, čia pasekmė blogos pirmos pažinties su žmogumi. O charakteriai jų nuostabūs, vieni į kitus nepanašūs ir kai po truputį pradedi susipažinti, kai mažais žingsniukais gyvūnas įsileidžia tave į mažą, skriaustą širdelę, moko kantrybės, atjautos ir supratimo, supranti, kad augi, tampi žmogumi, mokaisi. Turėdami noro ir kantrybės galime pakeisti mažų pūkuočių gyvenimą, kartu keisdami ir savo mąstymą, pasaulėžiūrą, santykius. Tampame geresni. Jie nėra pikti, kerštingi ar laukiniai, jie tik bijo, kad jų vėl nenuskriaustų.
Ir kaip sakau, ne gyvūnų šeimoje per daug, o namas didesnis reikalingas. Beje, būtent tai irgi davė didžiulį impulsą ne sėdėti vietoje, o imtis veiksmų ir planuoti namo statybas. Iš kačių mokomės, kad reikia daryti taip, kad gyventum, kaip nori TU, ir vis tiek tave mylės.
Gyvenime, kaip žmonės sako, tikrai nieko nėra nuoširdesnio nei katės murkimas.
