Nepaprastai laiminga Vilsono, Kotrynos ir Enrikos istorija laimingai susiklostė dėl laimingų atsitiktinumų, susijungus dviems nelabai linksmoms istorijoms. Tad apie kiekvieną atskirai.
VILSONAS
2019 m. vasaros pabaigoje negeras žmogus atskyrė nuo mamos du mažylius dvynukus, brolį ir sesę, paleido vienus pievoje likimo valiai… Laimingas atsitiktinumas – netoli Salininkų turgavietės. Ten ir atklydo išgyvenimo instinkto vedami pamestinukai ir susirangė į kraštinėje eilėje prekiautojo padėtą kartoninę dėžę. Dar laimingesnis atsitiktinumas – dėžė priklausė turgavietėje laisvalaikiu prekiaujančiai nepataisomai kačių mylėtojai ir globėjai, išgelbėjusiai nenusakomą skaičių likimo nuskriaustų pūkuotukų.
Kadangi moteriškės naminė katė į namus parneštų mažulių nepripažino, prasidėjo katukų kelionės iš vienų rankų į kitas, kol galų gale mažiai atsidūrė labdaringos „DiVet“ klinikos Antakalnyje globoje. Rūpestingos daktarės patikrino sveikatą, išgydė supūliavusias akytes ir – svarbus momentas – į dokumentą įrašė gimimo datą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. Tada išaušo nepaprastas 2019 d. rugsėjo 22 d. sekmadienis… Narvelį broliukui pakeitė šilti Kotrynos ir Enrikos namai. Vėliau sužinojome, kad tą pačią dieną į kliniką atvykę žmonės paėmė globon ir sesutę.
KOTRYNA IR ENRIKA
Su dukra Kotryna neapsakomai gedėjome 2019 m. rugpjūčio 9 d. netekusios 12 metų augintinio katino Ralfo… Rodės, jog daugiau niekada… Tačiau giliai jautėme, jog tiesiog laiko klausimas ir širdis pasakys, kada ateis metas naujam namų gyventojui. Apie mūsų netektį žinojo ir mano kolegė, ta pati nepataisoma kačių mylėtoja ir globėja. Kelis kartus siūlė tuo metu pas ją kaip tik atklydusius mažylius, siuntė jų nuotraukas, tačiau naujam augintiniui dar nebuvau pasiruošusi. Nors Facebook puslapiuose nesąmoningai sekiau „Naminukų“ ir kitų globos įstaigų puslapius…
2019 m. rugsėjo 22 d., ankstų sekmadienio rytą, sklaidant pranešimus, žvilgsnį sukaustė „Naminukų“ paskelbta nuotrauka, iš kurios į mane žvelgė nenusakomo grožio žydraakis mažylis. Net nepajutau, kaip akimirksniu surinkau „Naminukų“ numerį. Pasirodo, „Naminukai“ tarpininkaudami nuotrauką paskelbė kačiuko šeimininkės prašymu. Skambinu jų duotu telefono numeriu, o kitame laido gale išgirstu: „Labas, Enrika“.
Paaiškėjo, kad tai tie patys vasaros pabaigoje atklydę kačiukai (aš neatpažinau prieš kelias savaites man siųstos jų nuotraukos), kurie po ilgos, nesėkmingos globėjų paieškos atsidūrė „DiVet“ veterinarijos klinikoje. Būtent mano nužiūrėtu kačiuku jau buvo susidomėta ir būtent tą sekmadienį jis galėjo būti paimtas… Ko gero tai buvo greičiausias kada nors priimtas sprendimas ir veiksmas – skambutis ir nuotrauka dukrai Kotrynai, su dukros drauge Laurinta nuvykimas į „DiVet“, visų reikalingų daiktų supirkimas ir štai – mažylis naujuose namuose!
MES VISI
Nuo to momento prasidėjo nuostabus, laimingas mūsų trijulės laikotarpis. Pirmas uždavinys – išrinkti vardą, kuris ypatingam gyventojui turėjo būti ypatingas (negalėjo būti eilinis). Į paieškas įsijungė visi namiškiai, variantų tūkstančiai, tačiau nei vienas nebuvo tinkamas. Ir štai vieną dieną bingo – VILSONAS, tas pats Vilsonas iš filmo su Tomu Henksu „Prarastasis“. Simboliška, taiklu, solidu.
Ir štai jau antrus metus mūsų kasdiena užpildyta begaliniu džiaugsmu ir meile, „pokalbiais“ ir žaidimais ar tiesiog tinginiavimu įsitaisius ant sofos. Vilsonas užaugo didelis, visus katiniškus įpročius profesionaliai įvaldęs, nepaprasto grožio beveik 6 kg svorio katinas. Nors oficialiai nepripažinta (būtų įdomu išgirsti specialistų nuomonę), tačiau išvaizda ir charakteriu jis labai primena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1993 m. išvestą Siamo ir dvispalvės Amerikos trumpaplaukės katės veislę – „Sniego letenėlės“ (ang. „Snowshoe“).
Tačiau „garbingo titulo“ nebuvimas jokiu būdu nesumenkina pačios didžiausios prasmės – būti visateisiu namų teritorijos šeimininku. Ir iš akiračio nepaleisti šeimininkės, galbūt prisimenant vaikystės patirtį – baimę būti paliktam. Todėl kasdien tūkstančius kartų kartojame – tu mūsų brangiausias, mylimiausias ir pats geriausias KATINAS VILSONAS pasaulyje.
