Visada norėjome katės, bet niekaip nenusprendėme, kada bus „tas“ momentas. Nieko neieškojome, tiesiog gyvenome su ta mintimi. Vieną vasaros dieną išgirdome kieme kažkur pasislėpusį ir graudžiai verkiantį mažą kačiuką. Kaip tik kažkur ruošėmės važiuoti, tai viską paskubinau ir išėjome jo ieškoti.
Buvo kaip tik iškastas griovys, pilnas kažkokių vamzdžių, o katinukas buvo ten. Galvojau, kad jis ten įstrigęs, užtat ir kniaukė, lindau per kažkokią tvorą, kad jį pasiekčiau, bet jis pabėgo ir kniaukė toliau. Nupirkau jam maisto, padėjau ir išvažiavome. Vakare grįžę, išgirdome, kad jis ir toliau kniaukia kieme. Atnešiau dešrytės ir sėdėjau lauke bandydama jį pagauti gal iki 12 val. nakties.
Pastangos buvo bevertės, todėl grįžau namo. Gaudynės tęsėsi keturias dienas. Visas tas dienas jis nenustojo kniaukti – dieną/naktį, net sunku buvo pačiai užmigti, nes buvo liūdna. Na, penkta diena buvo sėkminga. Su kaimynų pagalba ir mažos mergaitės drąsa pagavome tą kniaukiantį padarėlį. Iškart apskambinau visas veterinarijos klinikas, kurios galėtų mus priimti. Paskambinau draugui į darbą: „Greičiau važiuok namo, pagavau kačiuką“.
Nuvažiavus į kliniką, paaiškėjo, kad tai kelių mėnesių sveika katytė. Laukinukė jau murkė ir leido pakasyti pilvuką. Pavadinome ją Korola, nes visą laiką buvo po „Toyota Corolla“ automobiliu. Grįžę namo ją išmaudėme, pamaitinome ir paguldėme miegoti.
Bandėme ieškoti jai naujų namų, bet supratome, kad čia bus MŪSŲ katytė. Gal mėnesį bandėme susidraugauti, nes vis slėpdavosi po spintele, o nuo staigesnių judesių krūptelėdavo, bet paskui tapome geriausiais draugais.
Dabar jau beveik du metus gyvena mūsų šeimoje, yra labai išlepinta namų ponia, kuri nebebijo nieko (na gal siurblio šiek tiek), turi savo kuprinę, su kuria einame pasivaikščioti, šiek tiek keliauja su mumis, buvo trijų mažų benamiukų laikina pamotė. Be galo juos mylėjo ir rūpinosi. O vieną visi taip įsimylėjome, kad liko mūsų šeimoje.
Tai dabar Korola turi draugą Jonuką-Pūkį, kuris dar šiek tiek bailiukas, bet su savo pamote nebijo nieko. Rytais abu žadina mus savo murkimu šalia. Dabar dviem mažais velniukais gatvėse mažiau ir jie gyvena puikų gyvenimą. Šančių „balkoninių“ veislė ne ką blogesnė už kitas prabangias kačių veisles. Jų meilė ne mažesnė!
