Aš – Pipiras. Taip – mažas, pilkas Pipiriukas, kurio vardas ir gimė iš kailio aprašymo specialiame dokumente, išduotame užbaigus rezidenciją „Nuaro“ viešbutyje.
Taigi, šį 2021 metų pavasarį skaičiuoju 12-us metelius, bent taip sako dokumentai, o kokia tikroji tiesa – žinau tik aš. Iš tų 12-os vienuolika jau draugauju su savo šeimyna, kuri kartas nuo karto vis pagausėja. Šie pagausėjimai mane, asmenybę, vertinančią komfortą, šiek tiek baugina, tačiau laikui bėgant – prisitaikau.
Iš esmės esu itin geras namų sargas – bėdų nepridarau, valgau viską ir visur ir tiek, kiek randu, turiu didelį kiemą, kurio ribos dažnai prasiplečia iki kaimynų tvoros.
Negana tų šeimyninių pagausėjimų, kieme manęs laukia dar du dideli keturkojai broliai, tiksliau – brolis ir sesė. Anie tokio dydžio, jog greta atrodau kaip kūdikėlis, nors ir esu vyriausias. Vyriausias, vadinasi protingiausias, nesiveliu į jokias bereikalingas intrigas, gal kartais paerzinu dičkį, bet saikingai, ir tik per atstumą.
Gyvenime esu ir kultūros matęs – ilgą laiką buvau Šuns dienos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ambasadoriumi. Kviečiau draugus, pažįstamus kultūringai atvykti apsiuostyti.
Apie mane rašė net didžioji žiniasklaida, mano portretas švietė iš verčiamų puslapių! Beje, tiems, kurie geriausio draugo pašonėje dar neturi, savaitgalį siūlau pasimėgauti puikiais skaitiniais apie kelis gerai žinomus mano draugus:
Lesė (Erico Knighto „Lesė grįžta“),
Bobas (Agathos Christie „Nebylus liudytojas“),
Bakas (Jacko Londono „Protėvių šauksmas“),
Dingas (Jules‘o Verne‘o „Penkiolikos metų kapitonas“),
Laska (Levo Tolstojaus „Ana Karenina“).
Juk šuo ir knyga – puikaus savaitgalio garantas! Ne veltui liaudies išmintis sako, kad geriau šuo aviganis, nei draugas avigalvis…
