Pradėsiu nuo to, jog vyras žadėjo, kad galėsime įsigyti augintinį. Mes iš karto buvome vieningai sutarę imti iš prieglaudos. Turėjau, aišku, palaukti, kiek pamenu, apie tris mėnesius. Tačiau buvau labai užsidegusi ir norėjau kuo greičiau, taigi vyrui teko nusileisti.
Tai buvo pirmoji mano kelionė į gyvūnų prieglaudą apskritai. Vykome į „Lesės“ prieglaudėlę. Pirmiausia mūsų vykimo vizitas turėjo būti skirtas apsižiūrėti, pasikalbėti su savanoriais. Norėjau jauno šuniuko, maniau, kad jaunas šuo lengviau pripras, pamils mus ir geriau su juo sutarsime. Veislės nebuvome numatę, gerai ir neveislinis. Tiesiog žinojome, kad būtinai imsime nedidelio ūgio augintinį, kad tilptų gyventi su mumis. Tai štai įžengėme mes į prieglaudą…
Kur savanoriai mus priėmė tikrai labai šiltai. Pasakė, kad jaunų šuniukų neturi. Tai tiesiog paprašiau leisti apsižiūrėti, kadangi tai mano pirmas kartas, pirmas toks potyris. Aišku, tai nebuvo pramoga. Pamačius visus tuos šunis ištiko lengvas šokas, negalėjau patikėti, kad prieglauda pilna visokių šunyčių ir šunų. Ir svarbiausia, visi taip nori iškeliauti į tuos savo paskutinius, tikruosius namus…
Tuomet mano dėmesį atkreipė vienas šuo, šokinėjantis narve taip įdomiai ištiestomis letenomis, nesulenkdamas jų šokimo metu. Jis buvo nedidelio ūgio, gražus, akyse baimė ir jausmas toks, lyg įsijungusi gynybos funkcija. Mums leido jį išvesti pasivaikščioti į kiemą. Iki kiemo jį išlydėjo savanorė. Gerai pamenu, kad jis tuoj pat parodė savo charakterį, užsispyrė ir nė žingsnio nežengė su mumis. Teko parnešti jį atgal. Pasikalbėję su savanoriais, kaip vyksta gyvūno pasiėmimo procedūra, nusprendėme važiuoti namo.
Tas šuo buvo vardu Kipas, jam buvo apie 9-10 m. Vos pajudėjus namų link, negalėjau nurimti ir išprašiau vyro pasiimti šuniuką dabar, jei taip greit mums jį duos. Vyras vėl sutiko. Paskambinau tuoj pat į prieglaudą ir jie sutiko! Nežinau, kaip jie pasirenka žmones, kuriems dovanoja augintinius, bet mums atidavė iš karto, viską supasakojo, padovanojo pavadėlį su antkakliu ir pradžiai davė maistelio.
Tai mūsų sėkmės istorija, nes jis mums neša džiaugsmą. Dabar jau 4 metai, kaip jis mūsų šeimos narys. Ir pakeitėme jo vardą, pridėjome raidę S, jis dabar Skipas. Taip, be dantų, jautraus skrandžio, sunki jo jaunystė, bet mes jį mylime. Kas gi nesensta, kas nesuserga? Ar kai šitaip atsitinka, mes iš karto traukiamės? Mes labai jį mylime, gal jis ir nepalaižo mums veido, bet mes matome ir jaučiame, kad ir jis mus myli.
Šuo iš prieglaudos – tai geras darbas ne tik sau, bet ir visai Lietuvai.
