Neplanavome savo bute turėti šunų, tačiau viskas pasikeitė, kai su bendradarbiais nuvykome į „Tautmilės prieglaudėlę“ pavedžioti šuniukų ir paaukoti jiems maisto ir kitų gėrybių. Ten sutikau tokį kuklutį, išsigandusį, vos kelias dienas prieglaudoje viešintį Čioko ir nebegalėjau jo pamiršti.
Visą savaitę sapnavau jį ir vis susigraudindavau, kol su vyru nusprendėme jį priglausti. Vyras labiau mėgo kates, bet kai šuniukas jį pasitiko pirmą kartą visas strikinėdamas iš džiaugsmo ir laižydamas rankas, lyg pažinotų jau senų seniausiai, iš karto pavergė ir jo širdį.
Tas pirmą kartą matytas išsigandęs, kuklutis, ramutis šuniukas namuose atsiskleidė kaip tikras siautalas, kramtalas ir energijos bomba. Tad neilgai truko, kol supratome, kad jam reikia draugo, su kuriuo galėtų išsidūkti ir išsilakstyti.
Ir lyg tyčia Facebooke mus pasiekė skelbimas apie kaime klajojančią, išbadėjusią, besilaukiančią gražuolę kalytę Runą.
Ją laikinai priglaudusi moteris padėjo jai atsivesti ir užauginti 6 šunelius. Mes su Čioko ją lankėme, kol šuneliai užaugo ir rado naujus namus, ir galiausiai priglaudėme Runą į savo šeimą. Prireikė nemažai laiko ir dresuotojų pagalbos, kol vargšelė įveikė palikimo baimę, kai mes būdavome darbe.
Iš pradžių net tualete negalėjau užsidaryti, nes ji išsigąsdavo, kad dingau. Tačiau galiausiai suprato, kad mes niekur nedingsime ir kad jai nebereikės keisti namų, ir tapo tikra namų karaliene bei valdytoja – visi gultukai ir žaisliukai priklauso jai.
O šuniukų auginimo patirtis jai labai padėjo išmokyti gerų manierų net išdykėlį Čioko, kuris jos labiau klauso nei mūsų.
