Prieš 6 metus išlydėjome į vaivorykštės šalį mūsų mylimą katinėlį, po ilgos ir sunkios ligos. Dukra bandė įkalbėti apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, paimti kitą augintinį. Negalėjau net galvoti apie tai, sakiau, kad daugiau niekada neimsime gyvūnų, nes paleisti per skaudu.
Po kiek laiko dukra atsiuntė „Tautmilės prieglaudėlės“ įrašą apie Žvirbliuką (įrašą galite pamatyti čia).
O Dieve, nuotraukos net supurtė. Mažas, vien kauliukai, žaizdos vietoje išbadytų akių. Man buvo šokas, negalėjau patikėti savo akimis, nemiegojau iki pat ryto, bandžiau uždrausti sau galvoti apie tą mažylį, bet… Vis grįždavau ir grįždavau prie to skelbimo.
Po publikacijos praėjo visas mėnuo, komentaruose nemažai žmonių rašė, kad nori priglausti mažylį. Bet dukra sakė, kad daug kas tai daro tik dėl vaizdo, ir niekas be mūsų nepaims Žvirbliuko, visi nori sveikų gražuoliukų, o mes ieškome tiesiog mylimo šeimos nario. O aš vis žiūrėjau į nuotraukas ir pradėjau matyti simpatišką katinėlį, kiek kitokį nei visi kiti ir tiek.
Kai skambinau į „Tautmilės prieglaudėlę“, drebėjo ir rankos, ir balsas. Taip, Žvirbliuko niekas nepriglaudė, jis laukė mūsų. Kai pasiėmiau jį ant rankų, mažą, šiltą kamuoliuką, supratau, kad niekam jo neatiduosiu, kad jis skirtas mums, o mes – jam. Nemačiau išbadytų akių, atvirų žaizdų, mačiau tik mažą katinėlį, jo norą gyventi, turėti šeimą ir namus, būti mylimu ir laimingu.
Taip, nebuvo lengva: nuolatiniai vizitai į klinikas, tyrimai, operacijos, epilepsijos priepuoliai, geriausių veterinarų konsultacijos ir t. t., bet susitvarkėme ir jau beveik 6 metus mes kartu.
Mūsų mažas saldainiukas, mylimas iki negalėjimo, mums jis gražiausias katinėlis pasaulyje, be proto meilus, drąsus, draugauja su visais, kas užsuka į svečius. Puikiai orientuojasi, sunku patikėti, kad jis neturi akių. Visų numylėtinis, visada šalia žmonių, viskas jam smalsu, visur reikia dalyvauti. O dar mūsų Lukutis-Žvirbliukas – modeliukas, jis tapo Facebook grupės „Kai aš radau tave“ viršelio veidu.
