Zara pas mus atkeliavo prieš pusę metų. Įsigyti augintinio neplanavome, tačiau atsitiktinai pamatėme jos skelbimą Facebook. Jame buvo parašyta, kad Zarai 7 metai, o jos šeimai išsiskirsčius ji liko viena. Iš nuotraukos žvelgė liūdnas šuniuko snukelis.
Kai pamatėme šį skelbimą, Lietuvą kaip tik drebino nelegalių šunų daugyklų skandalas, kuriame daugybė gyvūnų, dėl blogų laikymo sąlygų, buvo perimti ir perduoti įvairioms Lietuvos gyvūnų gelbėjimo organizacijoms. Taigi pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo ta, kad vargu, ar prieglaudoje atsirastų vieta Zarai, o 7 metų šunį mažai kas norės imti.
Taigi, pasitarę su draugu, nusprendėme pabandyti jai padėti, pagloboti ją ir surasti namus. Nuvažiavome į Biržų rajoną susipažinti. Ten sužinojome, kad Zara yra pitbulio ir šarpėjaus mišrūnė, todėl iš karto supratome, kad šuo bus aktyvus ir tvirto charakterio.
Buvo užsiminta, kad be mūsų yra kiti žmonėms, kurie norėtų ją priglausti, bet laikytų ją pririšę prie būdos. Pažiūrėjus į tą trumpą kailiuką net šiurpas nukrėtė pagalvojus, kad jai tektų gyventi lauke. Taigi net nesvarstę kitų variantų parsivežėme Zarą į Vilnių.
Žinojome, kad po tiek pokyčių šuniukui reikės laiko apsiprasti naujoje aplinkoje, todėl nespaudėme jos bendrauti. Ji ir neskubėjo, tačiau jau pirmą naktį pasirodė, kad yra šiek tiek lepūnėlė ir miega tik lovoje, o dažniausiai po antklode, stipriai prisispaudusi prie žmogaus.
Pradžioje dar bandėme tartis, tačiau po kelių naktų supratome, kad nieko nebus, taigi leidome jai miegoti kartu. Kelias savaites Zara į visus pašalinius garsus reaguodavo žaibiškai. Kartais net keliolika kartų per naktį tekdavo keltis vien tam, kad nuramintume ją lojančią, tačiau po kiek laiko viskas aprimo. Naktys tapo ramesnės, bet vietos ant čiužinio smarkiai sumažėjo, todėl teko pirkti didesnį, kad visi patogiai įsitaisytume.
Zara labai emocingas ir žaismingas šuo, kamuoliuką galėtų gaudyti visą dieną ir nepavargti. Labai greitai ją pamilome ir, nenorėdami daugiau traumuoti ieškodami naujų namų, pasilikome. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pusę metų ji gyveno viena, kaimynai ateidavo tik pamaitinti. Tas laikas nepraėjo be pėdsako, nes iki pat dabar Zara paniškai bijo, kad paliksime ją vieną.
Labai išgyvena, kai išeiname, tačiau stengiamės padėti jai suprasti, kad jos nepaliksime. Štai tokia yra Zaros istorija, o mes kviečiame nebijoti įsigyti vyresnį augintinį, nes tokių kaip Zara yra labai daug. Jie liūdi kažkur vieni ir laukia, kol atsiras geras žmogus, kuris suteiks jiems antrąjį šansą.
