Bartą radau lauke prie parduotuvės. Ji stovėjo ant kelio ir nesitraukė, pabijojau, kad ją gali partrenkti automobilis. Radau ją su antkakliu, todėl maniau, kad ji turi šeimininkus ir yra tiesiog pasimetusi, tačiau po kurio laiko sužinojau, kad ji buvo atvežta prie parduotuvės ir išmesta iš automobilio.
Pavadinome ją Barta, nes tuomet sūnus buvo labai mažas ir visus šunis jis vadino Bartu (senelių šuns vardas Bartas).
Kartu su „Tautmilės prieglauda“ mes paskiepijome Bartą ir sterilizavome, sterilizacijos metu paaiškėjo, kad ji laukėsi, o vienas iš šuniukų buvo įstrigęs kirkšnies išvaržoje ir jo Barta greičiausiai neišgimdytų. Tad patekusi pas mane, Barta gavo bilietą į naują gyvenimą. Pradžioje Barta buvo labai baikšti – bijojo vyrų, vaikų, kitų šunų. Šiuo metu ji nenoriai bendrauja tik su šunimis, ypač privengia, jeigu šuo didesnis už ją.
Su Barta kartu gyvename jau 5 metus, kai ji pateko pas mus, jai buvo maždaug 2 metai. Pradžioje net negalvojau jos pasilikti, ieškojau jai naujų namų, tačiau visgi supratau, kad nenoriu jos niekam atiduoti, ir taip mes pradėjome gyventi kartu.
Barta yra mano ilgų pasivaikščiojimų Vingio parke kompanionė, praėjusią vasarą daug laiko praleidome regbio stadione su žaidėjais, kur ji tapo visų drauge. Parke ji labai tvarkingai vaikšto, ramiai reaguoja į bėgančius žmones, važiuojančius dviratininkus, tad vaikščiodama su ja galiu ramiai atsipalaiduoti ir mėgautis gamta.
Dirbu gyvūnėlių aukle, tad kartais Bartai tenka būti mano padėjėja, kai augintiniai atvažiuoja pas mane. Tas primestas darbas ne visada jai teikia džiaugsmą, kartais ji nori pabėgti nuo aktyvaus šuniuko, nes pati yra labai ramaus būdo.
