Viskas prasidėjo dar 2019 metų lapkritį, kai Gustė pirmąsyk padėjo „Tautmilės prieglaudėlei“ ir pasiėmė pirmąjį šuniuką į laikiną globą. Buvo nuostabu! Tačiau išsiskyrimas buvo su ašaromis… Tada 2020 m. vasarą Arminas su Guste vėl priglaudė du mažylius į laikiną globą. Vėl ta pati istorija: rūpestis, laimė, džiaugsmas, geriausių namų paieška ir ašaros, atiduodant taip mylimus šuniukus. Bet mes buvome stiprūs, jautėme, jog mūsų pareiga yra padėti beglobiams mažyliams, jais pasirūpinti, kol jie sustiprės ir galėsime juos išleisti į geriausius namus. Po to buvo dar keli laikini globotiniai, tačiau ta tuštuma vis atiduodant šuniukus mus kankino… Kol vieną besibaigiančios vasaros dieną Gustė pamatė skelbimą, jog yra atiduodama biglių veislės kalytė ir jos du vaikai broliukai. Nuotrauka išsiliejusi. Niekas neaišku, aišku tik viena, jog šuniukai auginami lauke, jų mamytė pririšta ir jie visi badaujantys. Skelbimas buvo ištrintas po kelių minučių (vėliau sužinojome, jog buvę „šeimininkai“ buvo jau persigalvoję dėl atidavimo).
Tačiau mums pavyko su jais susisiekti ir gauti jų adresą. Mes neketinome jų pasilikti, tik norėjome juos išgelbėti iš tokių gyvenimo sąlygų. Susitarėme su „Tautmilės prieglaudėle“, jog jie juos priglaus ir suras jiems geriausius namus. Kitą dieną Gustė ir viena nuostabi „Tautmilės prieglaudėlės“ savanorė jau važiavo į tą kaimą, kuriame buvo šuniukai. Na, ir tikrai, sąlygos buvo dar blogesnės nei manėme. Šuniukai gyveno lauke, jų mama, visiškai perkūdusi ir be gyvybės akyse, buvo pririšta prie trumpiausios virvės pasaulyje. Žmonėms, kurie juos „augino“, jie buvo visiškai nereikalingi. Klausėme, ar dar kas skambino dėl šuniukų, jie atsakė, jog ne, nes persigalvojo ir norėjo pasilikti šunis sau, kad saugotų namus, todėl ir paprašė kaimynės, kad ištrintų skelbimą. Na, sako, bet kad jau atvažiavote, galite nors ir visus tris pasiimti. Mes taip ir padarėme. Susipakavome šuniukus ir jų mamytę (pirmąsyk pajutusią kitokį kvapą nei 50 cm atstumu aplink būdą) ir pirmiausia nuvažiavome į kaimo parduotuvėlę.
Tie žmonės, iš kurių mes paėmėme šuniukus, gyveno labai vargingai, nepritekliuje, turėjo du mažus vaikučius, o trečiasis buvo pakeliui. Nupirkome visokių skanumynų, pyragėlių ir t. t. Atsidėkojome. Vaikai buvo be galo laimingi, tokių spindinčių akių dar reiktų paieškoti. Mes buvome laimingos, nes jau vežėme šunelius į geresnį rytojų (tikriausiai mūsų akys panašiai spindėjo). Nusprendėmė, jog mažyliai bus globojami mūsų namuose, o mamytei (kadangi ji neskiepyta) „Tautmilės prieglaudėlė“ taip pat rado laikiną globą.
Taip ir prasidėjo Skautės istorija pas mus. Taip, pasirodo, tie skelbime aprašyti broliukai buvo mergytė ir berniukas. Skautė ir jos broliukas Gluosnis (dabar Teo). Auginome juos, mokėme, mylėjome. Bet Skautė buvo kažkuo išskirtinė iš visų mūsų globotų šuniukų. Tikriausiai nuo pat pirmos dienos mes kažkur giliai širdyje žinojome, jog čia yra mūsų šuo. Nors ir gimusi kaime, ji nuo pat pirmų dienų Vilniuje jaučiasi tikra miestietė: maistelio laukia per kelis metrus ramiai atsisėdusi, valgo neskubėdama, visuomet viskuo aplinkui domisi, yra be galo draugiška ir meili, labai myli vaikus ir labai mėgsta mokytis! Pamilome ją, lyg ji jau būtų mūsų.
Ilgai galvojome. Juk mums tik 22 metai! Visuomet apie tai svajojome, bet ar jau metas? Tačiau Gustė jau nuo 16 metų savanoriavo nuostabioje prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“ Klaipėdoje, šeimoje visuomet augo su šuniuku, o Arminas mylėjo šunis ir mokėjo jais rūpintis nuo vaikystės. Metas. Įkėlėme tik Gluosniuko skelbimą ir tai tapo oficialu – Skautė mūsų šuo. Ir tai buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenime.
Skautei dabar apie pusė metų (tiksliai nežinome gimimo dienos) ir ji labai laimingas šuniukas! Visur ją vežamės kartu, jai labai patinka važiuoti mašinoje, bet kokioje aplinkoje ji jaučiasi gerai, nori su visais žmonėmis bendrauti, su visais šuniukais žaisti. Nors ji dar labai jaunutė, tačiau elgiasi tikrai brandžiai: nejaukia namų, kartais nori pabūti viena ir atsigulusi ant palangės žiūrėti pro langą. Kai nori šeimininkų šilumos (laaabai dažnai), ji visuomet susirango ant kojų ar šalia mūsų ir ramiai guli ar snaudžia. Nepažįstamus žmones namuose sutinka labai draugiškai ir mielai su jais žaidžia, tačiau kai nori ramybės, nueina pas Gustę arba Arminą ant kelių. Labai mėgsta mokytis ir jai tai puikiai sekasi. Jau baigė „WonderDog“ ABC kursus ir yra diplomuota! Moka daug komandų ir tikrai dar daug visko kartu išmoksime.
Mes esame labai laimingi kartu. Iki Skautės mes manėme, jog esame patys laimingiausi. Klydome, pasirodo, galime būti dar laimingesni! Šuo į mūsų namus atnešė džiaugsmą, šilumą, meilę ir daug smagių pasivaikščiojimų kartu. Linkime visiems rasti savo šunį. O visiems šunims linkime rasti geriausius savo šeimininkus!
