Jo istorija, kaip ir daugelio priglaustų šunų, toli gražu neprilygsta šuniukų, gimusių veislynuose, istorijoms. Tai šuo iš daugyklos, kuris pateko į netinkamo, o gal tiesiog per mažai žinoti norinčio žmogaus rankas. Borderkoli veislės šunys negimsta mokėdami 1000 žodžių ar tiek pat komandų, tai veislė, kurią reikia mokyti atlikti tas 1000 komandų.
Ši veislė buvo išvesta gyventi kaime, 100 proc. paklusti šeimininkui ganant avis, ir štai mes ją integruojame į miestą. Ar per nežinojimą, ar tiesiog šaltumą uždarome juos į voljerus kaip sarginius šunis. Perko būtent taip ir nugyveno savo pirmuosius 2 gyvenimo metus – už aklinos tvoros, pro kurią nesimatė visiškai nieko, nei vaikštančių žmonių, nei mašinų siluetų, nei kitų šunų, tik daug nepažįstamų garsų ir būda.
Vieną dieną Facebook grupėje atsirado skelbimas: „Auginu dvejų metų borderkoli veislės šunį, jis nenustojamai voljere loja, kaimynai į jį mėto daiktus, kuo greičiau atvažiuokite jo pasiimti, kitaip jis iškeliaus į prieglaudą“.
Kitos dienos rytą jau buvome tame kieme, moteris atidavė šuns skiepų knygelę, atnešė antkaklį, kuris gyvenime nebuvo uždėtas, ir leido mums išsivesti šunį, kuris pirmas 5 minutes mūsų beprotiškai bijojo, tačiau po pirmo prisilietimo prisiglaudė ir pasislėpė mums už nugaros.
Tai buvo storas, gauruotas šuo, didelėmis, baimės pilnomis akimis, degantis noru iš čia ištrūkti.
Veždama jį pas pirmuosius globėjus net neturėjau minčių jo pasilikti. Atrodė, kad tai bus labai didelis iššūkis jo naujiesiems šeimininkams, kad aš nesugebėsiu jo grąžinti į normalų gyvenimą.
Pirmus du mėnesius Perkūnas praleido su drauge, kuri tuo metu turėjo du borderkoli veislės šunis, su kuriais užsiima avių ganymo sportu. Tai atrodė tobula borderkoli veislės šuns reabilitacijos vieta.
Tačiau visą tą laiką šis šuo neišėjo man iš galvos, vis domėjausi, kaip jam sekasi, gaudavau nuotraukų ir video, kaip jis keičiasi.
Giliai įkvėpusi pasiryžau priimti jį į savo namus, nors tuo metu jau turėjau priglaustą katę ir samojedų veislės kalytę. Pirmosios savaitės buvo LABAI sunkios, iš paklusnumo pamokų išeidavau su ašaromis, su pavadžiu vaikščioti buvo neįmanoma, jis bijojo visko, net savo šešėlio.
Visiškai nesuprato, kad turi 4 kojas, kokio dydžio jo kūnas, vis eidamas namie kur nors atsitrenkdavo, tada supanikuodavo. Borderkoli labai jautri veislė, o Perkūnas atrodė visą laiką suklydęs „atsiprašinėjo, kad gimė“.
Šis šuo nemokėjo žaisti, nesuprato, kam reikalingas tas kamuoliukas, ką su juo veikti, kaskart užsimojus kažko paimti ar nusirengiant rūbus jis krisdavo ant žemės lyg galvotų, kad tuoj į jį kažkas skris. Maždaug po pusės metų intensyvios socializacijos, darbo dresūros mokykloje šuo, į kurį buvo mėtomi daiktai, pradėjo gaudyti skraidančią lėkštę, šokinėti per karteles, lįsti į tunelius.
Tačiau nepaisant visko, ką jam teko išgyventi, o po to išmokti iš naujo, jis labai stipriai mylėjo ir myli žmogų. Tai mano šešėlis, nepaleidžiantis manęs niekur iš akių, pakviestas visada atbėga pirmas, o jam leidus užšokti atrodo pats laimingiausias šuo pasaulyje.
Šiuo metu mes su Perkūnu esame neblogas agility sporto bei lėkščiasvydžio varžybų duetas, kartais nuvažiuojame ir paganyti avių. Tai mano svajones pildantis šuo, dėl jo aš išmokau būti kantresnė, pozityvesnė, labiau įgudau skaityti šuns kūno kalbą, atpažinti jo baimes dar prieš jam išsigąstant.
Dingus baimėms Perkūnas vis labiau pasitiki jį supančia aplinka bei savo žmogumi, o aš džiaugiuosi šunimi, kuris atiduoda man savo meilę visu 100 poc.
