Prieš kelerius metus prisijungiau prie „DogSpoto“ globėjų gretų ir kartais padėdavau beglobiams suplotasnukiams surasti namus, tačiau prieš tai jie atsidurdavo mano globoje iki tol, kol bus paruošti naujiems namams. Taip pas mane atsidūre ir Haris. Atkeliavo iš vienkiemio prie Raseinių, sulūžusia koja, visas išsigandęs ir su didele nežinomybe akyse. Taip prasidėjo vizitai pas veterinarus, gipsas ant kojos, kuris, beje, irgi nežinia kuriam laikui, nes lūžis nebuvo naujas, jau buvo pradėję netinkamai gyti.
Tad po ilgo gijimo, nešiojimo laiptais ir itin nepatogaus ambulatorinio laikotarpio atėjo laikas nuimti gipsą ir žiūrėti – ar sugijo tinkamai, ar teks iš naujo pradėti gydymą. Tačiau viskas praėjo gerai ir Haris jau džiaugėsi lakstydamas. Taip ir baigėsi jo globa, nes nusprendžiau, kad jį pasiliksiu!
Iš kaimo į miestą – nemažas stresas. Gan baikštus dėl kiekvieno garso, ypač mašinų, Haris nelabai noriai eidavo į lauką, nes juk kiek garsų! Pradėjome lankyti dresūros kursus bailiems šunims ir kiekvieną dieną pratintis prie garsų bei ugdyti pasitikėjimą manimi. Nors ir nugalėti baimės iki galo nepavyko, vis tiek matosi didelis laimėjimas – jis nebebijo eiti į lauką, nebe taip reaguoja į visus aplinkos garsus (nors mašinų garsinis signalas vis vien išliko didžiausia baime), džiaugiasi ir kiekvienu sutiktu žmogumi kieme.
Dabar kiekviena Hario diena yra kupina miego (mėgstamiausias jo užsiėmimas) ant sofos, o į lauką mėgsta eit tik tada, kai nelyja, nes jei bent lašelis išdribs ant jo, tai kojos tikrai į lauką nekels.
Ir nors beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus grožisi viena nuleista Hario ausimi, retai kuris supranta, kad tai tikrai ne iš gero gyvenimo atsitikę. Turbūt tai buvusi žaizda, dėl kurios atsirado hematoma, ausis sukietėjo bei pakeitė formą.
Haris į mano gyvenimą atnešė kur kas daugiau atsakomybės jausmo, gal ir pats laikas jau buvo.
