Susigūžęs kamputyje, galvos nepakeliantis ir nejudantis šuniukas mūsų dėmesį patraukė, matyt, ne veltui. Dabar Oliveris – kaip pavasarinė gėlė skleidžiasi kasdien vis labiau mus džiugindamas.
Jis prieglaudoje atsidūrė po to, kai buvo rastas Panevėžyje pas ligotą senuką, kuris net savimi negalėjo pasirūpinti. Prieglaudoje Rudis nieko nesužavėjo, buvo niekam nereikalingas kudlius. Mums labai pasisekė, jog netikėtai pradėjome ieškoti mamai šuniuko, o galiausiai jį radome mes!
Prieš du mėnesius iš „SOS gyvūnų“ Oliverį parsivežėme namo turėdami abejonių, ar mums tikrai pavyks jį „prikelti gyvenimui“. Dvi dienas šunelis sėdėjo kampe žiūrėdamas akmeniniu žvilgsniu, taigi trečiąją dieną pasikvietėme į pagalbą dresuotoją ir sulaukėme daug patarimų.
Oliverį išmaudėme šiltame vandenyje, išbandėme įvairų maistą, radome, kas jam patinka, išglostėme jį bei nesitraukėme nuo jo, kad pajaustų mūsų meilę.
Nenutrūkstamai skiriame jam begalę dėmesio, padedame įveikti savo baimes ir manome, kad mums sekasi tiesiog puikiai. Viskam reikia kantrybės. Kiekvienas jo pakvailiojimas suteikia begalę džiaugsmo, paskutinį kartą jis tiesiog įsikando užuolaidą ir buvo be galo juokinga.
Juk šuo (na, bet koks gyvūnas) yra dovana. Mes laimingi, kai matome, jog jis laimingas. Tai tik patvirtina, jog gyveni visavertiškai tada, kai darai gera kitiems. Galbūt tai įkvėps kitus pasiimti gyvūną iš prieglaudos, būti neabejingiems, jeigu aplinkoje blogai elgiamasi su šuniu, vaiku, seneliu.
Galbūt suteikti pagalbą, nesitikint grąžos. O ta grąža būna netikėčiausiu metu. Mes visi kuriame šį pasaulį kartu, kuo laimingesni žmonės, tuo laimingesni gyvūnai.
