Mūsų istorijos pradžią galima pavadinti visišku „netyčiuku“.
Visada norėjau šuns, tačiau vis save atkalbinėdavau, juk aš dar nepasiruošęs, neturiu dar nuolatinių pajamų. Dėl darbo vis tekdavo išvažiuoti ilgesniam laikui iš šalies, be to – ar tikrai sugebėsiu juo pasirūpinti? Todėl pasitenkindavau (pavydžiu) svetimų šunų glostymu ir apsilankymais benamių gyvūnų prieglaudose. Kai svarstydavau apie „įsišuninimą“, niekada neabejojau, kad tai bus šuo iš prieglaudos, nes neieškojau šnaucerio, terjero ar kitokio veislės etiketę turinčio augintinio ar parodų dalyvio. Norėjau tiesiog ištikimo draugo, juk augintinis iš prieglaudos žmogų myli ne ką mažiau nei iš kilmingos giminės kilęs grynaveislis.
Viskas pradėjo keistis, kai „Linksmųjų pėdučių“ Facebook paskyroje pamačiau Tadą. Ne, ne save, o šuniuką, kurio vardas Tadas. Draugams tada pasijuokiau, kad va, man skirtas šuo. Ir kai ši prieglauda paskelbė organizuojanti augintinių žygį, pamaniau, kad tai puiki proga susipažinti su keturkoju bendravardžiu. Tačiau keturkojis Tadas tąkart su manimi nesutiko niekur eiti, matyt, žinojo, kad jis šioje istorijoje tik tarpininkas, atviliojęs mane į prieglaudą. Taigi prieglaudos darbuotoja pasiūlė man „ramesnį šuniuką, kuris labiau socializavęsis ir pripratęs prie nepažįstamų žmonių“.
Štai tada aš pirmą kartą sutikau Normaną. Smėlio spalvos trumpakojį kudlių su sklastymu per visą nugarą. Nors šuniukas ramus, atsipalaidavęs, bet gero pirmo įspūdžio sudaryti jam nepavyko – po kelionės iki žygio pradžios vietos automobilio sėdynė buvo lyg po lietaus – seilės bėgo upeliais. Tačiau žygio metu jis mane sužavėjo savo ramybe, supratingumu, atrodė lyg tiesiai iš dresūros mokyklos. Aš einu, jis irgi šalia kojos, aš sustoju, jis taip pat stovi, po žygio prisėdome kavinėje – jis ramus guli šalia ir nekaulija skanėstų. Tobulas šuo! Ir visiškai nesupyko, kad jo vardą pamiršau. Ir kad visiems jį pristačiau Norbertu. Atėjus laikui jį grąžinti į prieglaudą vakarienei, atsisveikindamas pasakiau jam – aš dar grįšiu. Ir praėjus beveik dviems savaitėms aš ir vėl stovėjau prie „Linksmučių“ vartų, juokaudamas, kad atėjau į pasimatymą, tik vietoje gėlių – skanukai ir maišeliai „dovanėlėms“. Po dar vieno pasivaikščiojimo galiausiai supratau, kad aš nebenoriu jo grąžinti į prieglaudą. Jis turi važiuoti su manimi namo.
Tiesa, turiu pripažinti, kad tai dar ne laiminga pabaiga, mat kitą dieną, kai supratau, ką aš padariau, kad aš turiu šunį, už kurį būsiu atsakingas artimiausius 10-15 metų, kurio gyvenimas priklauso tik nuo manęs, o tai prisidėjo ir prie kitų mano psichologinių problemų, aš „sugriuvau“. Tada net mąsčiau jį grąžinti atgal, kol neprisirišo prie namų ir manęs, tačiau kartu supratau ir tai, jog aš to tikrai gailėsiuosi. Vienas žmogus tada man pasakė: „Šuo yra geriausia, kas tau galėjo dabar nutikti, nes jis labiau nei kas kitas gali tau padėti pasitikėti savimi.“ Tada aš apsisprendžiau galutinai, kad Normanas yra mano šuo ir aš tikrai nenoriu jo prarasti.
Dabar, nuo šios istorijos praėjus jau daugiau nei pusei metų, aš labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Išties, šuo gyvenimą nuspalvino naujomis spalvomis, dažniau išeiname pasivaikščioti, susipažinau su naujais žmonėmis, gatvėje visi dažniau šypsosi (negali nesišypsoti, kai tau šypsosi šuo). Tik ta ramybė ir supratingumas kažkur išgaravo kartu su sutrumpintu iš Normano į Norio vardu. Dabar pasivaikščiojimų metu visada eina pirmas, apuosto kiekvieną krūmelį, kiekvieną žolelę, aikštelėje kaip lygus dūksta su mažais ir dideliais šunimis, o namie kasnakt įsitaiso šalia, ryte kandžiodamas ir laižydamas žadina prašydamas pusryčių. Net ir augintinių namuose nenorėjusi mama dabar su juo mielai bendrauja, jam perka naujus žaisliukus ir taiso tuos, kuriems Noris atlieka galvos, kojos ar kitos kūno dalies amputaciją.
