Kaip ir daugelis atsakingų žmonių, po kelių metų planavimo, domėjimosi veislėmis, ieškojimo ir darbo tvarkaraščių derinimo su vaikinu nutarėme į šeimą priimti augintinį. Mūsų poreikius ir reikalavimus puikiai atitiko dobermanas, kurį pavadinome Hadu. Ir tuo metu viskas atrodė puiku, nė minties nekilo apie tokį gyvenimo posūkį, kuris laukė mūsų trijų. Kartais visgi gyvenimas susiklosto taip, kad viskam drastiškai pasikeitus tenka pradėti kurti ateitį iš naujo, ir visai nesvarbu, kiek metų iki tol planavai ir dirbai savo tikslų link.
Sprendimas išvykti gyventi į užsienį buvo nelengvas, nes teko palikti namus, šeimą ir draugus. Bet nė karto nekilo klausimas, ką reikės daryti su šuniu, juk jis – mūsų šeimos dalis, kuris, kaip kad tėvams vaikas, negali būti atiduodamas kitai šeimai vien todėl, kad sunku bus jį pasiimti kartu išvykstant. Ir išties buvo nelengva, bet visus sunkumus įveikėme ne tik kartu su Hadu, bet ir mūsų mažu draugu – žuvyte vardu Karpis, kuris laimingai nugyveno naujuose namuose dar metelius.
Kiekvienam tolimesniam mūsų sprendimui dėl emigracijos įtaką darė šuo. Pirmiausia nutarėme, kad šalies, į kurią keliausime, klimatas turi atitikti ir šuns poreikius, o kadangi labai karštame ar per daug šaltame klimate jam būtų sunkiau prisitaikyti, nutarėme keliauti į Škotiją, kad ir kaip nesmagiai skambėjo dažnas lietus ir vėjas.
Toliau darbų paieškos. Kadangi būtų per daug rizikinga tiesiog sėsti ir važiuoti į visiškai nepažįstamą šalį neturint jokių pragyvenimo šaltinių, draugui teko nukeliauti vienam, susirasti nuolatinį darbą ir sukurti mums visiems naują pradžią. Tuo tarpu mes su Hadu lankėmės pas veterinarą, tikrinome skiepų galiojimo datas ir planavome, kada skiepyti, kad be problemų pakliūtume svetur, atsižvelgiant į augintinių gabenimo taisykles. Dar kartą patikrinome mikročipą, pakeitėme augintinio pasą, paskiepijome nuo pasiutligės ir suplanavome vaistus nuo kirminų prieš pat įvažiavimą į kitą šalį. Viskas atrodė baisu ir sudėtinga, bet mūsų mylimas veterinaras puikiai mus paruošė ir nuramino.
Dabar ir mes, ir Hadas jau buvome pasiruošę keliauti. Bet kilo kitas klausimas, kaip rasti būstą, kuriame priims imigrantus su dideliu ir ne pačią geriausią reputaciją turinčiu šunimi? Tai buvo viena sunkiausių užduočių, nes nei viena įmonė nenorėjo prisiimti tokios naštos. Bet po kelių savaičių paieškų ir didelės sąskaitos už skambučius svetur, peržiūrėję įvairius tinklapius su būstų nuomos skelbimais, radome labai malonią pagyvenusią porą, kurie net nesusimąstė ir tuoj pat išnuomojo mums butą, padėjo kiekviename žingsnyje ir galų gale tiesiog įsimylėjo Hadą.
Taigi beliko tik nuvykti ir įsikurti. Bet čia mūsų laukė dar vienas galvos skausmas. Pasirodo keliauti su tokiu šunimi lėktuvu yra ne tik kad labai brangu (apie 1500-2000 eurų vien už jį), bet ir tikra kankynė pačiam šuniui. Atsižvelgiant į jo dydį, jis turėtų keliauti bagažo skyriuje vienas. Ir jis skristų kitame lėktuve nei mes, kurio kelionė truktų dar ilgiau. Tad be jokių svarstymų paruošėme savo automobilį, suplanavome maršrutą, susikrovėme svarbiausius daiktus ir leidomės į kelionę per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, kurioje teko persikelti eurotuneliu į Angliją ir, galų gale, Škotiją. Kelionė truko apie 2 paras, sukorėme apie 2700 kilometrų. Leisdamiesi į kelią visko labai neplanavome, dažnai stojome pramankštinti kojų, o šunį maitinome pakeliui nupirkta mėsa. O ir jam kelionė nebuvo baisi, didžiausią jos dalį jis saldžiai miegojo žinodamas, kad su mumis jam saugu ir ramu.
Pasiekus Olandiją mus pavijo nuovargis ir supratome, kad štai čia padarėme klaidą nesuplanavę nakvynės iš anksto. Štai ir vėl susidūrėme su sunkumu dėl šuns, ne visi viešbučiai, kurie mums buvo pakeliui, norėjo priimti su tokiu dideliu augintiniu. Tad keliavome toliau, kiek pavyko neužmigti. Pasiekus Londoną jau buvo sunku neužmerkti akių, tad 4 valandą ryto sustojome prie pirmo viešbučio, kuriame mus maloniai priėmė trumpam poilsiui. Numigę ir atsigavę tęsėme kelionę iki pat naujų namų.
Pasiekę kelionės tikslą išsikrovėme daiktus ir ėjome susipažinti su nauja aplinka, o svarbiausia, visai šalia esančiu pajūriu. Atsidūrę prie jūros atsidusome su palengvėjimu, kad visa, kas sunkiausia, jau praeita ir mėgavomės akimirka. Hadui pajūris taip patiko, kad visai neslėpdamas savo laimės jis lakstė ir griuvinėjo ant puraus smėlio, bėgiojo nuo bangų ir džiaugėsi naujais dūkimo plotais.
Laikui bėgant nė nepastebėjome, kaip greitai Hadas prisitaikė prie naujos vietos, naujo tvarkaraščio ar naujų taisyklių, kadangi jis puikiai jaučiasi visur, kur esame kartu su juo. O pastaruosius pusantrų metų jis kartu su mumis keliauja po Škotiją, laksto paplūdimiais ir kalnais, sportuoja, miega šeimininkų lovoje ir gyvena įprastą ir laimingą šunišką gyvenimą visuomet šalia mūsų. O kad ir su kokiais iššūkiais susidūrėme, tai mūsų nei kiek neišgąsdino ir jau galvojame apie kelionę atgal į Lietuvą.
Galų gale, ar nauja pradžia buvo sunki? Labai. Bet ar įmanoma? Kas be ko! Juk priimdami augintinį į savo šeimą prisiimame atsakomybę visam jo gyvenimui. O jei turite abejonių, ar pasikeitus gyvenimo sąlygoms vis dar galėsite būti kartu, gerai apsvarstykite, ar pabaigoje nesudaužysite jus be galo mylinčio gyvūnėlio širdies.
