Vieną gražią vasario 7 dieną prieš trejus metus į mūsų naujus, jaukius namus atvyko gyventi ji, kalytė vardu Rosi. Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo, to nuostabaus žvilgsnio, jos akys ir elgesys pasakė viską – noriu būti su jumis ir būti nauja šeimos narė. Šuniuko atsiradimas mūsų šeimoje nebuvo kažkoks spontaniškas sprendimas. Tai apgalvotas, ilgai brendęs noras. Kiek aš save atsimenu, visa mano vaikystė ir paauglystė buvo kartu su šuniukais. Tėtis labai juos mylėjo, todėl kelis metus vienu metu auginome net tris šuniukus.
Vienas čiau čiau, kitas Pekino veislės ir vokiečių aviganis. Tėtis mokė, kaip juos prižiūrėti, kaip jais rūpintis, mylėti. Todėl kai pradėjome ieškoti šuniuko, daug kalbėjomės su vyru, kad šuniukams reikia priežiūros, meilės, rūpesčio. Daugelis šuniukų gyvena 10-15 metų, todėl tai rimtas sprendimas, nes pasiimti auginti ir po kiek laiko atiduoti kitiems ar į prieglaudą aš tikrai negalėčiau, nes jis tampa šeimos nariu, draugu. Galvojome, ar pirkti, ar pasiimti šuniuką iš prieglaudos Lietuvoje. Bet pasiskaičius žmonių patirtis, paklausinėjus, kas jau yra vežę į kitas šalis gyvūnus autobusiuku, man toks variantas netiko. Labai gaila jų, kai tiek dienų būna uždaryti narvuose. Mes Rosi radome Danijos skelbimuose.
Šuniukas buvo mėnesio ir trijų savaičių, tai Džeko Raselo terjero ir Ši Cu veislių mišrūnas. Važiavome apžiūrėti šuniukų ir galvojau, kad bus sunku iš penkių išsirinkti tą vienintelę. Jau buvome nusprendę, kad norime kalytės. Nuvykusi į rankas paėmiau tokį rudą, mažą, pūkuotą kamuoliuką, praėjo kelios minutės ir ji užmigo man ant kelių, taip ji tebemiega ir iki dabar pas mus namuose. Turėjome savaitę palaukti, kadangi dviejų mėnesių šuniukai ženklinami mikroschema. Atvykome pasiimti jos po savaitės ir mažoji pirma prilėkė prie manęs, vyrui pasakiau, kad žinojau, jog ji turi būti mūsų. Pavadinome ją Rosi.
Namuose jos jau laukė mano pačios nerti žaisliukai ir kilimėlis. Visur mažytė kartu su mumis: į parduotuvę, į parką, visur. Pirmi mėnesiai nebuvo lengvi, kol pripratinau ją eiti į lauką. Nuo pirmų dienų ji miega su manimi, ji man kaip vaikas. Rosi pati mieliausia, ji visada kartu su manimi, aš einu į virtuvę ar į vonią – ir ji eina.
Kai Rosi buvo penkių ar šešių mėnesių, mes pradėjome planuoti kelionę į Irako Kurdistaną, ten persikelti gyventi. Susiradome lietuvę veterinarijos gydytoją Danijoje, ji patarė, kokių skiepų mums reikia vykstant lėktuvu. Paskiepijome, padarėme pasą, dokumentai ir skiepai tikrai nemažai kainavo. Labai jaudinausi, kad ji iki kelionės nepriaugtų daugiau nei 8 kilogramų, nes norint skraidinti šuniuką lėktuvo salone negali svoris viršyti 8 kg, kitaip šuniukai turi būti skraidinami bagažo skyriuje. Pirkome specialią dėžę, kurioje ją skraidinome. Mūsų kelionė buvo ilga ir įdomi. Veterinarė patarė neduoti šuniukui jokių raminamų vaistų, todėl skraidinome paprastai.
Mūsų kelionė buvo prieš dvejus metus. Skridome Danija – Kurdistanas, persėdimas buvo Stambule. Mane labiausiai neramino tai, kad skrendame į musulmonišką šalį, pagal religiją musulmonai šunis laiko nešvariais, jų namuose nelaiko, tik kieme kaip sargus. Danija – Stambulas skrydis truko apie 4 valandas. Oro uoste jokių problemų neturėjome, visi dokumentai, skiepai, svoris tiko, todėl šuniukas skrido lėktuvo salone kartu su mumis. Ne visos aviakompanijos leidžia skraidinti gyvūnus, mes skridome su „Pegasus“ aviakompanija.
Salone šuniukus galima laikyti dėžėje pasidėjus ją po kojomis. Mums pasisekė, nes lėktuvas buvo pilnas žmonių, bet vieta prie mūsų su vyru buvo laisva. Kai lėktuvas pakilo, mes paklausėme aptarnaujančio personalo, ar galime šuniuką išimti iš dėžės. Neprieštaravo, taigi mūsų princesė įsitaisė patogiai ir miegojo visą skrydį. Nusileidę Sambulo oro uoste ją vėl įdėjome į dėžę. Turėjome laukti kito skrydžio 7 val. Jos neleidome iš dėžės, nemaitinome, tik davėme vandens. Kitas skrydis jau buvo naktį. Vėl įsėdome į lėktuvą ir vėl mums pasisekė, nes turėjome laisvą vietą šalia. Taip pat prašėme personalo, kad leistų mums išimti šuniuką, sutiko su sąlyga, kad bus rami.
Taip, mūsų kelionė buvo gan varginanti, bet viskas buvo gerai. Oro uoste teko eiti per kelias patikras, žmonių žvilgsnių buvo visokių, nes nemanau, kad dažnai kas skraidina šuniukus į šią šalį. Išėjus į kiemą mus pasitiko kareivis, kuris paėmė Rosi ir nuvežė į kitą pastatą patikrinti, tai užtruko apie valandą. Šuniukui aviabilietas kainavo apie 140 eurų. Buvo karšta, nors ir naktis, nes šioje šalyje tokiu metų laiku būna apie 48 laipsniai šilumos, tiek mums, tiek ir šuniukui buvo šiek tiek šokas.
Pirmas naktis turėjome miegoti pas vyro gimines ir, kaip minėjau, mažai kas čia laiko šuniukus namuose, bet aš neleidau jos laikyti kieme, taigi buvo kartu su mumis. Šeimos nariai gal ir nebuvo patenkinti, bet buvome tik viename kambaryje. Jau gyvendama čia trečius metus pastebėjau, kad vis daugiau šuniukų gyvena namuose, jų daugiau parkuose, gatvėse su vaikais. Kai einame į parką, būna įvairių žvilgsnių – ir malonių, ir ne, bet labai dažnai prašo nusifotografuoti.
Rosi labai myli visus šeimos narius, visada laukia mūsų grįžtančių, jei kur vykstame be jos. Ji visada nori būti su žmonėmis. Kai ateina svečiai, tai pirma pasisveikina, šokinėja, džiaugiasi, išbučiuoja visus, atrodo, kad tai geriausia, kas jai gali nutikti. Turi kelis žaisliukus, tai visada turi parodyti ir prašo su ja žaisti. Turime mažą vaiką namuose, jie geriausi draugai, nors pradžioje Rosi rodė pavydą. Dabar jei tik mažylis verkia, lekia žiūrėti, guosti, bando žaisti.
Šuniukai turi tik mus, jie juk neturi draugų kaip mes, jie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia namuose, todėl nepykime, jei jie ką nors padaro. Dažniau kalbėkime su jais, nors jie daug ko ir nesupranta, bet juos ramina mūsų balsas. Mokinkime juos naujų komandų, nes tada mes duodame jiems šansą sužavėti mus ir jiems tai patinka, kai mes jais didžiuojamės. Kai mažiukas nenori žaisti, nebarkime, gal jam ką skauda, juk jie patys pasakyti negali. Norėčiau, kad visi žmonės juos prižiūrėtų, kai pasensta, nors jie nebebūna tokie žaismingi, bet jie juk mus myli tiek pat kiek pirmosiomis savo gyvenimo dienomis. Šuniukams juk tiek nedaug reikia – mūsų meilės, rūpesčio, švelnumo, ir jie atiduos mums visą savo meilę. Šioje šalyje noriu parodyti gerą pavyzdį, kokie šuniukai yra mieli mūsų draugai, tik taip mes galime pakeisti pasaulį.
