Studijų metais palikus tėvų namus man labiausiai trūko ne mamos, o šuns. Visą gyvenimą augau ir užaugau turėdama augintinį, o dažniausiai kelis, todėl išmokti gyventi be vizgančios uodegos, pasitinkančios grįžus namo, buvo gana didelis iššūkis. Žinoma, studentų bendrabutyje šuns nelaikysi, o ir šiaip – kur gyvenimas nuneš, būdamas 18-ikos dar nelabai žinai, tad planą turėti savo augintinį teko nukelti keletui metų vėliau. Kai jau suaugusi išlydėjau savo prieš augintinio turėjimą nusiteikusią buto draugę, nusprendžiau, kad tai pats tas laikas paprašyti nuomotojo leidimo turėti šunį.
Atsakymas, deja, buvo ne, tačiau tarp mano klausimo ir jo neigiamo atsakymo jau buvo praėjusi visa savaitė. Visa savaitė svajonių ir planų, kuo vardu bus mano šuo, kur eisime vaikščioti, kokių komandų pirmiausia mokysiu ir panašiai, todėl gavusi neigiamą atsakymą nusprendžiau taip lengvai rankų nenuleisti. Visus ateinančius vienuolika mėnesių savininkui atėjus pasiimti nuomos mokesčio, aš jo klausdavau, ar jau dabar galiu pagaliau laikyti bute šunį, ir atsakymas visada buvo tas pats – ne, kol galiausiai atėjo dvyliktas mėnuo (lygiai metai po mano pirmojo prašymo). Tą kartą aš net nespėjau pati paklausti jau tradiciniu tapusio klausimo, kai savininkas pasakė, kad nusprendė duoti žalią šviesą šuniukui.
Nuo tada pradėjau žiūrinėti didžiųjų mūsų šalies prieglaudų puslapius ieškodama to tobulo šuniuko man. Ir, žinoma, aš jų norėjau visų, bet nebuvo to magiško blyksnio, kad čia MANO šuo. Tačiau vieną vakarą Facebook tarp siūlomų puslapių man parodė „Tautmilės prieglaudėlę“, apie kurią tuo metu nė girdėjusi nebuvau, bet užėjau… Ir pirmame įraše pamačiau savo šuniuką – mažą kamuoliuką su velniūkiškomis akytėmis. Po dviejų dienų Lulu jau miegojo namie.
Ir kiek džiaugsmo ji atnešė į mano gyvenimą! Lulu yra tokios stiprios ir ryškios asmenybės šuo, kad su ja niekada nebus nuobodu. Rytais ji manęs nežadina, bet jei pramerkiu akis, iškart prisistato su žaisliuku nasruose, taip garantuodama, kad dieną pradėsiu su šypsena. Ji yra super draugiška, visada pasiruošusi tau suteikti dėmesio ir meilės.
Būdama maža ji buvo tokia gražutė, kad dažnai žmonės gatvėje stabdydavo ir prašydavo paglostyti, kuo ji labai mėgavosi. Bet būdavo labai juokinga, kai ji jau vizgindama uodegytę laukia komplimentų ir paglostymų iš kokio praeivio, o jis ima ir praeina nekreipdamas dėmesio, tada ji TOKIU žvilgsniu „kas tau yra, ko tu manęs nemyli“ nužiūrėdavo tą žmogų. Apskritai Lulu labai protingas šuo, greitai mokosi komandų, bet kartais yra tokia mergaitė fyfa, kuri nori visus išbučiuoti.
Lulu yra tikra tyrinėtoja ir labai mėgsta mūsų savaitgalines išvykas į miškus ar kitus Lietuvos miestus. Dėl jos ir aš iš naujo atrandu Lietuvos grožį. Ir nesvarbu, koks oras, mes visada judame. Juokas juokais, bet nuo tada, kai turiu Lulu, aš numečiau apie 7-8 kg. Per visą tą laiką, nei valant pirmomis savaitėmis paliktas balutes, nei gydant aštriais dantukais sukandžiotas rankas ar ją vedžiojant lauke su sunkiu peršalimu ir aukšta temperatūra lyjant lietui, nesigailėjau, kad šitas šuo atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog žinau, kad Lulu ir aš esame kartu, nes taip buvo nuspręsta likimo.
