„Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus nuo to, jog atsikrausčius gyventi į Kauną naujame bute norėjosi gyvybės, kažko švelnaus ir kartais net erzinančio. Visą vaikystę ir paauglystę praleidau kaime, tad net nepamenu, ar buvo laiko tarpas, kada neauginome gyvūnų. Visada po kiemą šmirinėdavo keletas katinų, o ant praeinančių žmonių balsą keldavo šuo.
Taip pat gausu buvo ir kitų gyvūnų. Vištos, karvės, kiaulės… Nuo pat mažų dienų prisimenu beveik šeimos nariu tapusį arklį Bičiulį, jodinėjimą juo, karčių pynimą, maitinimą obuoliais. Tačiau viskas turi pabaigą. Bičiuliui buvo jau virš trisdešimt metų ir neseniai teko su juo atsisveikinti. Tad atsikėlus į miestą pradėjo trūkti kontakto su gyvūnais.
Paieškos nebuvo staigios, iš pradžių tik galvoje kirbėjo mintis, jog noriu augintinio. Retkarčiais pagalvodavau, jog reikia apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, tačiau tai ir likdavo tik planais, vis nebūdavo laiko ar ši mintis tiesiog pasimiršdavo. Po kurio laiko mintys pradėjo materealizuotis ir pažįstamų žmonių rate atsirado mergina, kuri turėjo iš gatvės priglaustą mažą kačiuką, tačiau jos buto šeimininkai nebeleido jo pasilikti. Taip per kelias dienas mažas, bailus ir rėkiantis pūkų kamuolys atsirado mano namuose.
Pirmosios dienos naujuose namuose buvo nedrąsios, laukė daug kniaukimo, pasimetimo ir bandymo pasislėpti nuo nepažįstamųjų. Tai buvo naujas periodas tiek man – reikėjo pratintis prie reguliaraus maitinimo, netikėtų dovanėlių ir visada visko prašančio žvilgsnio, tiek katinui – jam viskas buvo nauja, nauji namai, nauja tvarka, naujas šeimininkas. Žinoma, laikui bėgant viskas įmanoma, tad ir mūsų draugystė tik stiprėjo. Tuojau prasidėjo ir katino išdaigos, besaikis žaidimas, lakstymas, kur tik pavyksta užšokti, tapetų plėšimas ir velniai žino kas dar. Toks energijos antplūdis kartodavosi keletą kartų per dieną, kol galiausiai pavargęs parkrisdavo ant kilimo ir užmigdavo. O kai ateidavo vakaras, viskas prasidėdavo iš naujo.
Viena iš sunkiausių užduočių buvo sugalvoti naujam draugui vardą. Galvoje sukosi gausybė variantų, teko net internete paieškoti kažkuo išskirtinio vardo, kuris atitiktų jį patį, jo charakterį. Tačiau kad ir kaip banaliai beskambėtų, šiam rainiui puikiai prilipo vardas Pūkis.
Ir taip jau eina treti metai. Buvo ir pykčių, ir suplėšytų užuolaidų, ir siurprizų, paliktų ant kilimo ar po stalu. Tačiau viskas tapo kasdieniška, įprasta. Visi daiktai dabar turi savo vietas, jeigu nenori, kad jie kristų ant žemės ar būtų suvalgyti. Dar viena mėgstama Pūkio veikla yra vaikščioti ant įjungto kompiuterio klaviatūros, o galiausiai net ir atsigulti ant jos. Ir ką tu jam. Tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, Pūkiui labiau patinka ramiai miegoti viduryje lovos, o žaidimai prasideda tik tada, kai jau laikas miegoti.
Kiekvienas rytas prasideda jo ritualu, kai apie 6 valandą, dar tik švintant, prasideda terorizmo aktas dėl maisto. Iš pradžių viskas prasideda garsiniu įspėjimu ir žadinimu, vaikštant po kambarį ir kniaukiant. Jeigu tai nepadeda, kitas žingsnis būna užlipti ant lovos ir pradėti draskyti lovatiesę, dažniausiai tai suveikia, tačiau jeigu ir tada šeimininkas dar miega ar apsimeta, prasideda laipiojimas ant veido. Ir kaip tada gali miegoti… Belieka keltis ir pamaitinti išalkusį draugą. Tada laukia prašymas išleisti į lauką. Ir tik tada žinai, jo galėsi likusį laiką skirti ramiam poilsiui.
Pūkis į mano gyvenimą atnešė šiek tiek chaoso, be kurio kasdienybė būtų žymiai niūresnė. Jam atsiradus namuose visada yra su kuo pasikalbėti, visada žinai, kad namuose kažkas laukia.
Kas gali būti geriau už keturkojį draugą.“
