„Murkį, kuriam dabar jau 15 metų, vieną gruodžio vakarą, grįžę po pasivaikščiojimo lauke, radome prie buto durų, dėžutėje. Buvo vos prasimerkęs, utėlėtas, murzinas ir labai silpnas.
Sūnus paėmė jį iš dėžutės, o kol atrakinau duris, jis įpuolęs į namus jau džiaugėsi: „Tėti, Kalėdų senelis man padovanojo katiną“. Namuose jau buvo papuošta eglutė. Su vyru supratome, kad katiną pasiliksime.
Tai buvo pirmasis mūsų šeimos augintinis. Iššūkiai prasidėjo, kai po penkerių metų priklydo dar viena katytė. Ji, kaip tikra dama, uždominavo namuose, šeimininkus pavergdama meilumu, o Murkiui neleisdavo net nosies iš po lovos iškišti. Taip vargšelis pirmąjį mėnesį pragyveno besislapstydamas, kol vienas prie kito priprato ir tapo draugais.
Murkis dabar jau senas, todėl išdaigų nebekrečia, bet kol buvo jaunas – išmokė tvarkos namuose. Kiekvienas atviroje vietoje paliktas daiktas lėkdavo ant žemės. Likome be vazų ir dekoratyvinių statulėlių.
Naktį jis miega kartu, stipriai prisiglaudęs, jei nusisuku, tai pereina į kitą pusę, kad miegotų veidu į mane.“
