„Visi auginti gyvūnai mūsų šeimoje atsirasdavo neplanuotai – kažkas atiduodavo, nes nebenorėjo auginti, arba atklysdavo patys. Turėjome šunų, papūgėles, šinšilą, dekoratyvinius triušiukus. Vaikai net vorams ir pirktiniams karpiams duodavo vardus. Močiutei pabėdavojus, kad kieme per daug sraigių ir reikėtų jas naikinti, vaikai tvirtino, kad jei jau mūsų kieme auga – šeimos nariai.
Netekus vokiečių aviganio Ramzio, kuris pas mus pragyveno ilgiausiai – 12,5 metų, sutarėme, kad yra per skaudu atsisveikinti, todėl nebelaikysime jokių augintinių. Toks planas truko visą amžinybę – šiek tiek daugiau nei mėnesį. Per tą mėnesį tikriausiai buvo perskaitytos ir peržiūrėtos visos socialiniame tinkle Facebook paskelbtos gyvūnų prieglaudų nuotraukos ir istorijos. Na, ir neatsilaikėme – bendru šeimos narių sutarimu nusprendėme, kad namuose be augintinio yra per liūdna, o gyvūnų prieglaudos yra geriausia vieta surasti draugą.
Pirmojo apsilankymo gyvūnų prieglaudoje metu susikaupti buvo sunku – trikdė gausybė prašančių akių. Vizitas buvo itin trumpas, nes akyse kaupėsi ašaros. Nei vieno gyvūno negalėjome išskirti iš kitų, todėl išvykome vieni. Atvykę jau į kitą prieglaudą elgėmės apdairiau ir nėjome rinktis patys. Paprašėme darbuotojos, kad išrinktų kokį mažą šunelį. Taip mūsų šeimoje atsirado mišrūnas Hopas, prieš kelis mėnesius rastas miške.
Namuose Hopą pervadinome į Žirnį. Naujas gyvenimas – naujas vardas. Šeimoje jis gyvena 1 metus ir 3 mėnesius. Naktimis miega savo guolyje, tačiau apie 6 val. ryto ateina pasitikrinti, ar jau yra prabudusių. Žirnis turi savo budėjimo postą – vietą ant virtuvės palangės, iš kur puikiai matosi gatve einant šunys. Darbo dienas leidžia pas močiutę, nes neįprato būti vienas, o ir močiutei smagu. Žirnis labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, medžioti paukščius, žvilgčioti pro tvoros plyšį į praeivius, važiuoti automobiliu, priimti svečius. Žirnio žaislai sudėti dėžutėje, tad kai jau nori žaisti, dėžutę išverčia ir vizgina uodegą, ieškodamas, kas su juo dūks. Miegoti eina kasdien tuo pat metu – apie 22 val. ir akivaizdžiai parodo, kad vakaroti jau gana – laikas ilsėtis.
Aktyvų „žemagrindį“ šuniuką šikšnosparnio snukeliu ir hienos kailiu pastebi visi. Ir kuomet klausia, kokia jo veislė, sakome, kad tai mini vilkšunis.“
