„Apie liūdną Rikės istoriją sužinojome iš interneto. Jos šeimininkei patekus į slaugos namus, Rikės šeima nerado kitų būdų atsikratyti šuns ir nusprendė ją užmigdyti. Ačiū Dievui, gydytoja veterinarė nesutiko užmigdyti sveiko šuniuko. Taip su vyru nusprendėme į namus pasiimti 5 metų Rikę.
Vieną dieną pamatėme „Grindos“ Facebook paskyroje liūdną nuotrauką – išsigandęs rudaplaukis aklas katinas. Ilgai nedelsę paskambinome nurodytu telefonu ir tą patį vakarą pasiėmėme katiną namo. Sužinojome, kad jam maždaug septyneri metai. Pradžioje Juzef bijodavo mūsų šunų ir slėpdavosi antrame aukšte, bet maždaug po dviejų mėnesių pradėjo nebijoti kitų mūsų augintinių. Nors jis ir aklas, bet labai gerai orientuojasi erdvėje, išeina pasivaikščioti į lauką, yra be galo mielas ir nuolatos murkiantis katinukas. Mėgsta miegoti lovoje drauge su mumis.
Aicha buvo jauna laukinė katė, kuri apsigyveno šalia mūsų namo. Pradėjome ją maitinti ir taip ją prijaukinome. Ji atsidėkojo mums atnešdama prie durų tris kačiukus. Nelabai tuo apsidžiaugėme, nes naujų namų paieška mažyliams sukėlė mums nemažai vargo. Po sterilizacijos Aicha apsigyveno mūsų namuose ir tapo šeimos nare.
Katytė Frida, kuriai tada buvo penkeri metai, tapo nebereikalinga savo šeimininkei, kuri pradėjo daug keliauti. Mėnesį ieškojome Meino meškėniukei naujų namų, o jų neradę priėmėme ją į savo šeimą.
Dičkė Corsa atkeliavo pas mus, kai jai buvo ketveri. Ji gyveno pas mūsų draugus, kurie turi šunų kinkinius. Kalytė buvo tikra sportininkė. Be galo graži, grakšti, miela ir žaisminga prisijungė prie mūsų šeimos.
Po kuriuo laiko užsinorėjome su vyru įsigyti mažą šuniuką, bet pagalvojome, kad tas šuniukas turi pats pas mus ateiti. Taip atsitiko, kad vieną gražią dieną paskambino mūsų draugė ir papasakojo apie rastą prie sodų išmestą kalytę. Geri žmonės priglaudė ją ir po kiek laiko ji atsivedė šuniukų. Mums pasiūlė vieną iš mažiukų. Su džiaugsmu sutikome. Taip mūsų šeimoje atsirado mažas „vaikelis“, kurį reikėjo auginti, auklėti. Sakoma, kad mišrūnai yra labai protingi ir lengvai dresuojami. Tuo įsitikinome, gyvendami su mūsų mažąja Cookie.
Šios vasaros pabaigoje sužinojome apie ypatingą katytę, kuri apsigyveno Kauno „Lesėje“. Vargšelė pateko po žoliapjove ir taip neteko priekinių letenėlių. Šeimininkai jos atsisakė. Nuvykę į Kauną pamatėme labai mielą murkiančią katytę ir nusprendėme vežtis ją namo. Taip mūsų namuose atsirado septintas augintinis – Suri.
Visi mūsų kačiukai ir šuniukai yra mūsų šeimos nariai. Dažnai su vyru vadiname juos mūsų vaikais. Suprantame, kad turėti tiek gyvūnų yra didelė atsakomybė, reikia jais rūpintis, maitinti ir gydyti, tačiau pasirinkome tokį gyvenimą ir labai tuo džiaugiamės.“
